Geriausias aklosios palydovas – nedrausmingas, bet šeimininkei mielas šuo

 (2)
„Kartais širdis regi tai, ko nemato akys“. Šie žodžiai pirmiausia primena mano kaimynę, auginančią šunį, kuri deja yra akla. Tačiau žodis „deja“ galbūt čia ir netinka, kadangi aklieji žmonės skirtingai negu mes, matantys, supranta juos supantį pasaulį. Jie sugeba atrasti grožį ten, kur kartais, daugumos nuomone, jo iš vis nėra.
© Shutterstock nuotr.

Kad ir tarkime mažame popierėlyje nuo saldainio ar iš ryto rasa kvepiančioje žolėje. Akliesiems svarbu palaikyti nenutrūkstamą kontaktą su aplinkiniais žmonėmis, gauti kuo daugiau informacijos apie naujausius išradimus, palengvinančius jiems geriau orientuotis aplinkoje bei perprasti modernųjį pasaulį.

Derėtų pastebėti, kad pasak tyrinėtojų, paprasčiausias daiktas, kuriuo nematantys visapusiškai pasitiki ir kurį tinkamai panaudoja, yra ne kas kita, kaip...paprasta lazda. Remiantis istorinėmis žiniomis aklieji su lazdomis vaikščiojo nuo seniausių laikų, o mintis, kad aklieji visada turėtų su savimi nešiotis aiškiai matomą ženklą, taip vadinamąją baltąją lazdelę, 1931 metais kilo vienai paryžietei.

Anot jos, turėdami tokį ženklą, regėjimo netekę žmonės būtų labiau pastebimi ir galėtų sulaukti daugiau pagalbos. Patirtis parodė, kad įgudusiose rankose baltoji lazdelė ne tik labai padidina neregio savarankiškumą, praplečia judėjimo laisvę, bet ir didina pasitikėjimą savimi. Tačiau kyla klausimas, ar iš tiesų „stebuklingoji“ lazdelė padeda išspręsti daugybę problemų?

Todėl pasinaudodamas kaimynės pagalba, nutariau kreiptis į jos pažįstamus ir padaryti nedidelę apklausą. Apklausoje dalyvavo septyni žmonės: penki aklieji ir du silpnaregiai. Keturi iš septynių apklaustųjų korespondentų prisipažino, jog lazdelė – puikus ženklas aplinkiniams, nes taip jie dažniau atkreipia į tave dėmesį, jei reikia, padeda. Netgi vairuotojai, pamatę tokią lazdelę, iš karto pristabdo automobilį. Atrodo, viskas puiku.

Vis dėlto, kiti du pašnekovai neslėpė, kad jiems nebuvo lengva peržengti barjerą ir išeiti su baltąja lazdele į gatvę. Jiems tiesiog gėda imti į ranką lazdelę, nes ji asocijuojasi su ubago lazda. Geriausia išeitis, anot jų, vaikščioti kartu su matančiu žmogumi, kuris ryžtųsi juos lydėti. Tuo tarpu septintasis apklaustasis tiesiai šviesiai pasakė: „Ei, brolyti, turi gi gerą kaimynę, kuri augina šunelį. Ar kada nors matei ją vaikščiojančią su lazdele? Retai? Tai tau ir atsakymas – aklajam nėra nieko geresnio, kaip tik ištikimas šuo vedlys, kuris atstoja ir lazdelę, ir geriausią draugą“. Ir žinote ką, tuo momentu susimąsčiau – žmogus pasakė visišką tiesą. Šuo vedlys – tai gyva, vaikščiojanti ir lojanti būtybė, tiesiog minkštas „Pūkuotukas“, išdykęs padarėlis. Išdresiruoti veisliniai šunys yra labai inteligentiški, nes vedžioja akluosius, kada reikia gina juos, saugo savo šeimininkų namus, vaikščioja į parduotuves. Argi ne nuostabu?!

Tikrai jau taip... Tuo mano pasvarstymai būtų baigti... Jeigu ne blykstės spindulėlis mano atmintyje. Juk šalia gyvenančios kaimynės šuo, beje, jos vardas Lyra, neatitinka šuns vedlio bruožų, jos veislė „mix“ – tai reiškia neveislinį šunį. Maža to, kalytė paimta iš gyvūnų prieglaudos. Kaip pasakojo prieglaudos direktorė, buvę šeimininkai ją mušė, batais mėtydavo į ją, pasistengė netgi sterelizuoti, o tokie veiksmai greičiausiai paveikė jos psichiką.

Nepaisant to, atsirado žmogus, kuris suteikė jai teisę būti laimingai, pasidžiaugti ta žodžio prasme „visaverčiu šuns gyvenimu“. Ir tas žmogus, galbūt kažkiek Dievo nuskriaustas, yra akloji kaimynė. Stebėdamas Lyros veiksmus, kartais pašiurpstu nuo jos elgesio ir pagalvoju, kaip mano kaimynė gali pakęsti tokio nedrausmingo šuns charakterį? Kalytė nėra kvaila, ir, mano manymu, pasinaudodama šeimininkės aklumu, vedama gatve dažniausiai eina, kur nori, ką nori daro, tempdama paskui save šeimininkę, lojimu gąsdindama praeivius.

Sunku suprasti, kas ką išvedė pasivaikščioti? Todėl ne vieną kartą išgąsdinti praeiviai apibara ar net iškeikia greta šeimininko einantį šunį bei jo šeimininką. Sunku kartais suprasti, kam mūsų laikais reikia antsnukio: šunims ar žmonėms... Na, belieka tik palinkėti, kad visi būtume vieni kitiems pakantesni....Tačiau nenukrypkime nuo temos. Tiesą pasakius, kai pamatau šėlstantį, besidžiaugiantį šunelį, kuris laukia šeimininkės grįžtančios namo ir pradeda jai laižyti rankas, o ji glostydama nusišypso savo augintiniui, pagalvoju, na, atitiko gi kirvis kotą.

Kaimynės teigimu, karts nuo karto ji išgirsta pagyrimų, kad: „Va, žiūrėkite, kaip drąsiai šita moteriškė eina su šunimi. Nematanti, bet taip toli nuėjo. Turbūt supratingo augintinio dėka“. Svarbiausia, kaip samprotauja pažįstama, yra mokyti šunelį, o ne dresiruoti. Tai patvirtina ir psichologai, teigdami, jog dresiravimas – tai šuns refleksų dėka „iškaltos“ komandos, kurias jis tik vykdo ir daugiausia tomis sąlygomis, kokiomis šuo buvo dresiruotas. Tuo tarpu mokymas – tai bendradarbiavimas su šunimi, perduodant jam savo norus ir mintimis, ir kalba, ir gestais. Bet jis turi būti abipusis – šuns ir šeimininko – pasitikėjimas. Statistiškai daugiausia aklųjų gyvena mieste, nes ir darbą lengviau surasti, ir kiti veiksniai daro įtaką jų pasirinkimui čia gyventi.

Vis dėlto, aklieji mieste susiduria su įvairiomis netikėtomis problemomis, o ypač tie, kurie augina šunis. Kad ir, tarkime, su gyvūnų laikymo taisyklių Vilniaus mieste spragomis. Bendruosiuose nuostatuose parašyta, kad taisyklių privalo laikytis visi fiziniai bei juridiniai asmenys. Gyvūnų savininkai, įskaitant ir akluosius, turi šunis vedžioti tik šunų vedžiojimui skirtose aikštelėse bei laukymėse, be to, augintiniams priteršus, privalo turėti reikiamas priemones ir nedelsiant surinkti bei išvalyti ekskrementus. Atsisakius tai padaryti, atsakingi asmenys atsako pagal administracinių teisės pažeidimų kodekso 110, 161 str. Yra ir daugiau panašių spragų, kurių neaptarinėsime, o jeigu kažkas iš jūsų galbūt domėtųsi šia problema, siūlyčiau pasikalbėti, tarkim, su pažįstamu, kuris studijuoja teisę arba plačiau paskaityti su gyvūnų laikymu mieste susijusius nuostatus.

Nepaisant to, yra daugiau paradoksalių faktų, kurie kartais sukelia šypsenėlę ir leidžia susimąstyti, kas vis dėlto geriau: šuo ar lazda. Atsimenate, kai pradžioje pasakiau, kad tyrinėtojai ir keturi apklaustieji tvirtino, kad nematantys visapusiškai pasitiki lazda, kuri yra puikus ženklas aplinkiniams, nes būtent į ją dažniau matantieji atkreipia dėmesį?

Deja, turėčiau skaitytojus nuliūdinti. Eksperimentas, atliktas Klaipėdoje dar 2007 metais per Baltosios lazdelę dieną, t.y. spalio 15 – ąją, paneigė lazdelės efektyvumą. Mat siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į neregių problemas, tais metais nuspręsta surengti akciją, kurios metu neregiai su baltosiomis lazdelėmis bandė pereiti gatvę.

Kaip žinoma, pagal Kelių eismo taisykles, neregius su baltosiomis lazdelėmis ar invalido vežimėliais vairuotojai turi praleisti ne tik perėjose, bet ir bet kurioje gatvės vietoje. Kaip pasakojo projektą stebintys žurnalistai, tiktai vienintelį kartą automobiliai Liepojos plente, kuriame ties prekybos centrais vyko akcija, pagarbiai sustojo tik tuomet, kai gatvę mojuodami baltosiomis lazdelėmis kirto visi aštuoni akcijos dalyviai. Į pavienius neregius vairuotojai paprasčiausiai nekreipė dėmesio!

Taigi, ar ne geriau aklajam auginti šunelį, kuris savo balsu bei neramia elgsena, kaip antai Lyra, galbūt ir išvaizda, sugebėtų atkreipti ne tik automobilių vairuotojų dėmesį ir praleisti per gatvę akląjį, bet ir užjausti, pažaisti, pasikalbėti, apginti savo šeimininką? Juk kartais „širdis regi tai, ko nemato akys...“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (907)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (267)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2697)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (268)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.