Gėjų eitynės artėja. Ką darysim?

 (308)
Ankstesnėje darbovietėje turėjau vieną įdomių pažiūrų kolegą. Žmogus nuoširdžiai nekenčia „ryžų bobų“. Kaip tyčia – pro jo namus dažnai praeina pagyvenusi, ir, kas dar baisiau, stora „ryža“ moteris. Tad mano kolega pastoviai turi dėl ko dejuoti. Anot jo, „ryžoms“ išvis reiktų uždraust išeit į gatvę, nes jis, nabagas, jau ir prie lango bijo prieit, kad nepamatytų tos jam baisios raudonplaukės. „Galėčiau – išvis nušaučiau“, sako jis. Šis mano ekskolega – realus asmuo, jam dabar apie 52 metai ir šitas jo požiūris – tikras ir nuoširdus.
© Shutterstock nuotr.

Šitą istoriją man dabar primena visi tie psichai, rašinėjantys komentarus prie straipsnių apie būsimas LGTB eitynes. Lygiai tokie pat nuoširdūs jausmai – baimė, šlykštėjimasis ir neapykanta.

Man pačiam homoseksualai – giliai „dzin“. Nelabai patinka tik „minkštos“ (nesugalvoju kitokio apibūdinimo) kai kurių gėjų manieros. Bet pasauly yra daug dalykų, kurie man nepatinka. Yra ir tokių dalykų, kurių aš tikrai nekenčiu. Tai ką – reikia eit mušti/žudyti/griauti?

O ką daryti, kad ir aš pats patinku ne visiems? Esu ilgaplaukis, „kaifuoju“ nuo metalo ir blogiausia – dažnai kalbu, ką galvoju ir mano nuomonė retai kam patinka. Įsivaizduojat, koks baisus ir šlykštus padaras esu kaimynams pensininkams, o ir jauniems „marozėliams“? Tai ką dabar daryti – sėdėti namie niekur neišeinant, ir užsibarikaduot langus/duris, nes yra šansas, kad ir manęs kažkada ateis naikinti?

Mano supratimu, kuris vis labiau tolsta nuo tipiško lietuviško mąstymo, yra normalus dalykas kažko nemėgti/šlykštėtis/nekęsti ir kiekvienas turi tam teisę. Bet reikėtų kažkaip suprasti, kad ir tie, kurie mums nepatinka, turi teisę gyventi šalia mūsų, daryt dalykus, kurie mus gali šiurpinti ir to neslėpti, jei tik tai nekenkia aplinkiniams. Apie tai, kas tiems aplinkiniams kenkia ir kas ne, nematau prasmės plėstis. Tiesiog man, kaip garantuotam heteroseksualui, LGTB eitynės tikrai nekenkia, priešingai, džiugina faktas, kad vis dar yra žmonių, kurie turi drąsos  kažką daryt dėl savo teisių.

Dar daugiau, jei tos eitynės kažkada pavirstų pilnaverčiu paradu – aš už. Tiesiog tai būtų geras vakarėlis, kažkiek gal primenantis brazilišką karnavalą, miestas ūžtų ir linksmintųsi priešingai, negu dabar dažniausiai vykstančiose šventėse, kuriose įvairūs folkloristai jau baigia įgrįsti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (107)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (86)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...