Kur ne kur Europos miestuose blyksteli „Eurolygoje“ užsilikęs vienas kitas lietuvis, ataidi duslus garas iš kitų šalių rezidentų, retai turime už ką trispalves pasipaišyti prieš naktinius televizorius, rodančius vaizdą iš už Atlanto.
Ir tada mes visi po truputį turime prisiversti pakilti iš letargo krepšinio miego, vieniems minoriška, o kitiems mažorine gaida apsivilkti jau vasarai beruoštus padėti sirgalių rinkinius (kiekvienas juos supranta pagal savo sugedimo laipsnį), ramiai pasirąžyti, prieš tai pasimėgauti pirmais šiltais orais ir jų neatsiejamais vaisiais – šašlykais, atsistoti prie pono Krepšinio durų ir tingiai paklausti: „Na, ar turi dar ką nors užtaisęs pabaigai?“
Ir mes neturime nueiti nuo tų galingųjų oranžinių durų, jei pirmą kartą nesulaukiame aiškaus atsakymo. Bet neturime prie jų ir tiesiog sustoti. Paklauskime dar kartą: „Krepšini, ar mums jau keliauti atostogų, ar dar ką nors pasiūlysi?“ Ir staiga, žiūri, kad po durimis palenda mažas lapelis. Pasilenki, pakeli, o ten – Jono Kazlausko rinktinės kandidatų išplėstinis sąrašas. Jau smagiau. O ir pavardės visai smagios (tik vienos iš dviejų smagiausių, deja, trūksta – nenusimink, broli!). Bet tu juk ne to čia beldeisi, kad pamatytum popierėlį, skirtą ateičiai, kurio turinį beveik visą jau buvai nuspėjęs. Tu nori ko nors priešingo, ko nors pažadinančio, ko nors fejerverkiško. Juk Krepšiniui nesunku, tu žinai. Kažkur giliai jauti, kad dar turi kažkas nutikti, kad relaksacijos laikotarpiui dar per anksti. Beldi dar kartą...
Atsilenkia ekranas ir Tavo dėmesiui – septintosios „Clippers – Spurs“ rungtynės. Tau jau pradeda tįsti seilė. „Garantuoju, jog šitie vyrukai turės dar vieną gerą seriją. Nagi, parodyk, parodyk, Krepšini.“ Staiga – dar trys ekranai ir matai, kaip tie patys berneliai iš „Lob City“ vieną po kitos pralošia tris rungtynes mūsiškio komandai be mūsiškio (lyg ir viena tų retų išimčių, kai dar galime džiaugtis saviškiu už Atlanto gegužę, bet šįkart tas džiaugsmas apsiriboja kostiumo pagyrimu, ir kas liūdniausia, ne dėl to, kad treneris norėtų, jog D-Mo šildytų suolą).
Ei, Krepšini, bet čia juk vieninteliai tavo koziriai šiuo metu. Šitie atletiški vyrukai ir vidurvasary pašokinėtų Tavęs paprašyti. Kažkur giliai iš už durų pasigirsta Roberto Petrausko balsas, kad „Neptūnas“ pusfinalyje patiesia „Lietuvos Rytą“ ir lygina serijos rezultatą. Tu jau aktyviau pasirangai ir padedi meškerę į šoną, paskambinęs kolegoms, kad atšauktų užsakytą vasaros sezono atidarymą pirtelėje. Bet tu vis dar už durų. „O naujo, Krepšini, ką nors naujo šią gegužę turi?“ Ranką pro apatines dureles ištiesia jaunas garbanotas šviesus berniukas, laikydamas joje MVP statulėlę. Nespėji išsitraukti skėčio, kai iš visur pasipila tritaškiai. Kitoje šio berniuko rankoje – o dievai – grizlio galva, kurioje pūpso įsmeigtos žirklės barzdai skusti. Girdi kaip laiptais pirmas pasileidžia Derickas Rose‘as, bet vidury jį per galvą peršokęs aplenkia LeBronas ir surikęs „Aš atidarysiu!” pradeda 8 kartus iš eilės apžiūrinėti J.R. Smitho tatuiruotes.
Virš galvų pralekia gigantiškų vanagų penketukas, bet juos staiga numuša iš kažkur atsiradę du australiški bumerangai. Tu jau atšauki skrydį į Arubą, ir prie tų pačių didžiųjų durų, pamatęs spragėsių gaminimo mašiną, pasiimi didžiausią porciją.
Krepšini, aš įsiaudrinau. Nebesustok. Nebesustok, kad ir kas nutiktų. Staiga už durų išgirsti kažką deklamuojant „Pavasario balsus“. Girdi kaip krepšinis sušunka – „Ei, taigi čia mūsų bičiulis iš Karmėlavos“. Bet matai, kad neša jis tikrai ne cepelinus. O neša taip, kad net žemelė dunda. Devyniskart iš eilės sutrenkia į žemę ir pastato ant žemės. Tau prieš pat kojas – „Eurolygos“ čempiono titulas. Po 20 metų. Sabo pėdom. „Na čia tai gegužė, krepšini, na čia tai gegužė. Nejaugi ištrauksi ką nors dar?“
Ir jis ištrauks. Jau visai netrukus. Esame pakankamai įsielektrinę, kad galėtumėme priimti paskutinę nacionalinę mūsų Krepšinio dovaną. Kai naktimis greičiausiai stebėsime kaip tas pats garbanotas berniukas kėsinsis į Karaliaus sostą, gegužės pabaigos ir birželio pradžios vakarai mums patieks tradicinę pavasario deserto porciją. Ir dabar Jums teks paklausyti, kodėl šią porciją apsimoka valgyti. Ir jeigu tik turite galimybę, pirmuosiuose restorano staliukuose mėgaujantis gyvai.
Po metų pertraukas paskutiniam sezono krepšinio pasispardymui grįžta tradiciškasis LKL finalas tarp Vilniaus „Lietuvos Ryto“ ir Kauno „Žalgirio“. Praeitais metais įsitikinome, kad tradicijos turi savybę kada nors baigtis, tačiau ką gi mes apgaudinėjame – toks finalas yra būtent tai, ko mes visi labiausiai norime ir laukiame.
Šiųmetis finalas vertas dėmesio jau vien dėl to, kad iš minėto J. Kazlausko sąrašo ant parketo tiesiai prieš mūsų akis nužengs net 12 didvyrių. Turint omenyje, kad kitas didelis krepšinio renginys lietuviams bus būtent Europos čempionatas, turėtų būti smagu pažaisti trenerį ir stebint šiuos krepšininkus gyvai pamodeliuoti situacijas rudenį, kurios susiklostytų pakvietus į nacionalinę ekipą vienus ar kitus žaidėjus. Šįkart, kaip jau labai seniai anksčiau, yra didelis šansas, kad kone pusė rinktinės vėl bus iš stipriausių Lietuvos klubų žaidėjų. Tokie skaičiai nuteikia optimistiškai bei kai ką pasako apie artėjančio finalo lygio išaugimą.
Kita priežastis keliauti į šių metų finalus – paskutinė galimybė pripildyti arenas bei kartu su daugiatūkstantine minia pasidžiaugti aukšto lygio krepšinio reginiu. Žinoma, šitas variantas galioja tikriausiai tik „Žalgirio“ arenai. Deja, bet sostinės ekipa ir vėl turės nuvilti savo aistruolius, žaisdama savo treniruočių salėje. Vis dėlto, norėtųsi, kad ir ji būtų pilna bei kiek įmanoma triukšmingesnė. Na, o apie Kauną daug šnekėti nereikia. Net jeigu ir dalis susirenkančių asmenų būna it pavėlavę laukiniai šiuolaikinėje visuomenėje, beprotiškai smagu per tokias svarbias rungtynes dar kartą prieš vasarą pajusti tą alsuojantį bendrumo jausmą bei pasimėgauti 24 vyrukų ir jų karvedžių krepšinio spektakliu.
Dar viena daug žadanti finalo intriga – dviejų supersnaiperių dvikova. Jeigu ankščiau Martynas Gecevičius buvo laikomas geresniu snaiperiu negu Artūras Milaknis, tai žalgirietis šiemet sujaukė visas kortas ir tapo sunkiai įkandamu kaunietišku riešutu net ir Europos grandams. Tiek ir tiesioginė šių dviejų varžovų dvikova, nuo kurios finale gali priklausyti labai daug, tiek ir netiesioginė jų kova dėl vietos rinktinės dvyliktuke garantuoja mums ne vieną patrakusį epizodą, kuriam bus negaila plojimų bei šūksnių. Į šią dvikovą žada nepamiršti įsitraukti ir Gediminas Orelikas, kurio atžvilgiu labai įdomus klausimas yra tas, ar sugebės jis išlaikyti puikią formą ir pačioje paskutinėje sezono stadijoje.
Ne ką mažesnė įdomybė mūsų laukia ir priekinių linijų akistatose. Fantastišką formą demonstruojantis it ką tik iš „Džiumandži“ filmo nužengęs Antanas Kavaliauskas bandys įrodyti, kad Artūro Gudaičio svajonės apie NBA dar per ankstyvos, o Robertas Javtokas jau dabar bėgioja po Kauno stoties turgų, ieškodamas jaunystės morkų, kurios galėtų padėti jam prisiminti pernai metų sezoną bei galingai užbaigti šių metų pirmenybes. Neatmeskime ir patyrusio Kšištofo Lavrinovičiaus, kurio patirties ir šaltų nervų bagažas gali tapti svarbiu veiksniu finalo serijoje. Blogiausiu atveju, brolis gali pasitelkti juokų taktiką bei taip išmušti iš vėžių varžovus.
Jeigu ateisite į didįjį finalą (o kad ateiti verta, manau, jau įsitikinote), nenustebkite pamatę ir aukšto lygio bei intensyvumo įžaidėjų kovą. Aikštės generolai atrodo tikrai neblogai abejose barikadų pusėse. Gana stabilus Adas Juškevičius su vis labiau įsivažiuojančiu ir stebinančiu Žygimantu Janavičiumi bandys pristabdyti kaunietiškąjį vyšniuką, kuriame, panašu, kuo toliau, tuo mažiau lieka kauliukų, bei jaunąjį Luko Lekavičiaus bei Vaido Kariniausko tandemą, puikiai muštruojamą auksinio berniuko Šarūno Jasikevičiaus. Čia vėlgi matysime ir pretendentų į rinktinę varžytuves, kurios gali būti labai svarbios galutiniame Jono Kazlausko verdikte.
Jeigu manote, kad jums krepšinis gegužės pabaigoje reikalingas kaip žuviai lietsargis, man atrodo, jau priverčiau jus persigalvoti. Patariu šiek tiek atidėti vasaros planus ir paskutinį kartą žengti į dviejų didžiųjų miestų krepšinio arenas. O jose šeimininkausiantys pasistengs, kad netektų nusivilti. Ir užkurs tokią pirtį, kad dar ilgai prisiminsite cypiantį parketą ir besigrumiančius milžinus.
Mirtinų varžovų dvikova be kompromisų yra būtent tai, ko reikia dabartiniu gana ramiu laikotarpiu. Nesuvaidintos emocijos ir tikras kraujas bei prakaitas – variklis mums visiems, kuris skatina judėti į priekį. Tad pasidarykime pertrauką nuo gyvenimo, giliai įkvėpkime ir leiskimės į paskutinę šio sezono krepšinio kelionę. Gero kelio, kelio, kelio!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!