Aš, kaip ir keletas kitų abiturientų, liepos 3 -ią dieną sužinojau, kad neišlaikiau valstybinio lietuvių kalbos egzamino – gavau lygiai nulį taškų ir nulį balų. Žinoma, šiuo rezultatu nebuvau patenkinta, todėl nuspredžiau sužinoti tokio įvertinimo priežastis.
Kitą dieną, 8 valandą ryto, jau buvau nacionaliniame egzaminų centre (NEC). Nuvykus į šią įstaigą – man buvo pasakyta, kad apie mano egzamino darbą negalima gauti informacijos ir reikia rašyti apeliaciją. Bet aš užsispyrusi kaip berniukas iš Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“. Tik gaila, kad susidūriau su negailestinga biurokratizmo sistema kaip ir šios novelės veikėjas, nors šį kartą veiksmas vyksta demokratinėje, o ne socialistinėje valstybėje.
Išreikalavau (grasinau net pretenzija), kad būtų parodytas mano darbas. 9.30 val. atvyko vertintojai, kurie turėjo peržiūrėti mano rašinį. Žinoma, man liepė sėdėti laukiamajame, kol mano darbas buvo svarstomas kabinete. Po pusvalandžio išėjo šios situacijos „sprendėjos“: NEC vadovybė ir kelios lietuvių kalbos ekspertės. Jos neprisistatė, tačiau iš pokalbio konteksto supratau, kad viena iš šių eksperčių yra „daktarė“. Ji pažvelgė į mane ir tarė: „Mes kalbėjomės apie jus. Jūs atrodote susijaudinusi, nestabili, o mes ne psichologai, todėl patarčiau kviesti gydytojus arba tėvus, kurie jums pagelbėtų.“ (netiksli citata).
Iš tiesų, aš buvau šiek tiek nervinga ir nusiminusi, tačiau bendravau su jomis pagarbiai, nešaukiau, nedaužiau durų. „Tau 19 -ika metų, tu jau žengi į suaugusių pasaulį, tad turėtum žinoti, kad mes gyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja taisyklės. Yra nustatyta tvarka, pagal kurią vertinami lietuvių kalbos darbai, tad nevalia taip elgtis.“ – pasakė ji (netiksli citata).
Vėliau buvo aptariamas mano rašinys. Nei kiek nepykau, kad jis buvo įvertintas 0. Nekaltinu NEC, vertintojų ar kitų žmonių už šį rezultatą. Tiesiog mane šokiravo nepagarba ir apatija šioje įstaigoje, kurioje aš tik skaičius, statistinis vienetas, 5 kandidatas iš tūkstančių kitų.
Šią istoriją norėčiau baigti apmąstymais. Psichoanalitikas K. Jungas teigė, kad kiekvienas žmogus sąmonėje turi archetipą t.y. tam tikrą mąstymo formą, būdingą visiems. Tad visuomenė vadovaujasi nusistovėjusiomis taisyklėmis. Be to, juk sisteminga bendruomenė visuomet patrauklesnė: ji kaip koks gintarinis paveikslėlis – gražus ir blizgus, priimtinas žmonėms, tinkamas masinei prekybai, o, svarbiausia, nesudėtingas.
Bet, tiesą pasakius, paveikslėlis greitai atsibosta, kai tokį vaizdelį matai kiekviename name, o ir jo meninė vertė nedidelė. Dar baisiau, kai sužinai, kad šis kūrinys tik slepia nutrupėjusį tinką nuo sienų. Tada visuomenė tampa kaip F. Kafkos „Procesas“ , o mūsų, kaip ir Jozefo K., gyvenimas telieka suvaržytų ir nenuginčijamų taisyklių sistema.
Visuomenėje indvidualumas nėra naudingas, jis gali sukelti chaosą, kurio mes visi paniškai bijome. O juk baimė žmogų surakina ir sustabdo. Kiekviena mintis, kad nepritapsi ar nepateisinsi kitų lūkesčių gramzdina mus į vidinį sąstingį. Tad visuomenėje lengvai gaminamos žaidimo figūrėlės, kurios neišvengiamai valdomos kitų. Taip kiekvienas kūno judesys priklauso nebe tau, o kažkokiai galingesniai jėgai.
Tad liaukimės žavėtis šiuo mus supančiu žaidimu, bet nevenkime sąmoningai į jį įsitraukti. Ir galbūt tapsime tuo mažu sraigteliu, kuris sugebės sugriauti visą surūdijusį visuomenės mechanizmą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Susidūrėte su problema, užfiksavote įvykį ar norite pasidalinti įdomiomis istorijomis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.