Galvoti vien „juoda“ arba „balta“ - kelias svetimų troškimų link

 (2)
Dichotominis mąstymas - įsišaknijęs būdas savo ir kitų patirtis suvokti tik kaip sėkmę arba nesėkmę, be gebėjimo pastebėti, kad viskas, kas vyksta, vyksta iš dalies. Tai pasaulio matymas juodai baltai, nesugebant pastebėti daugybės pilkos atspalvių.
© Shutterstock nuotr.

Kur toks mąstymas veda mane? Į negebėjimą pasidžiaugti, kad kažką padariau. Nes iki to, kad „iš tikro“ būčiau padaręs, manau, kad kažko trūksta. Stengiuosi ir darau taip, tarsi galėčiau pasiekti tą ribą, kai sakysiu - štai, padariau viską.

Galvodamas, kad toks galutinis „finišas“ egzistuoja, siekiu jo, nesuprasdamas, kad siekiu tik kažkieno kito užbrėžtos ar sutartos Vieribos. Nesuvokdamas, kad kuo ilgiau praleidžiu prie užduoties ar darbo, tuo daugiau detalių, kurias reiktų „išbaigti“ aš pastebėsiu. Juk dirbdamas tobulėju pastabume, tai natūralu.

Nesuvokiu, kad neįmanoma visiškai susimauti ir visiškai laimėti. Todėl nerizikuoju. Nes manau, kad darydamas ką nors naujo, nežinomo ir nepažįstamo kaip nors rizikuoju. Konkrečiai - visiškai susimauti.

Pamirštu, kad tai tik kažkieno kito sugalvota ir sutarta riba, kurios žemiau atsidūręs turėčiau save laikyti visiškai susimovusiu. Todėl nerizikuoju. Patirti atstūmimą juk labai nemalonu. Ypač jei mąstai, kad jis būtinai išvirs į visuotinį. Pamirštu, kad tai kažkieno kito sugalvota ir sutarta riba, kurią pasiekęs ar aukščiau kurios atsidūręs, turėčiau laikyti save sėkmingu.

Todėl bandau ją pasiekti čia ir dabar neįvertindamas visų aplinkybių, laiko ir įdirbio ir vargo, kurį tas kitas žmogus įdėjo, kad būtų tame lygyje, kuriame dabar yra. Ką galėčiau pakeisti? Pajutęs nenorą pradėti veikti ar sekinantį norą padaryti geriau, patikrinti, ko vaikausi?

Galbūt bijau „visiškai susimauti“ ir būti atstumtas arba siekiu padaryti „vienareikšmiškai gerai“, kad niekas negalėtų prikibti ir dėl to atstumti?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.