Galvojau, kad jis princas, o išgyvenau pragarą – santykius bijau kurti iki šiol

 (135)
Dauguma merginų jau nuo mažens svajoja apie princą ant balto žirgo. Viena iš tokių svajotojų buvau ir aš... Buvau baigusi pirmą universiteto kursą. Nenorėjau gyventi tėvams ant sprando, todėl vasarą išvažiavau padirbėti į užsienį. Laisvai kalbėjau angliškai, turėjau darbo kavinėje patirties, tad iš karto buvau priimta dirbti į vieną iš Londono kavinių.
© Shutterstock

Darbas sekėsi gerai, gaudavau nemažai arbatpinigių, kuriuos atsakingai dėjau į taupyklę. Taip viskas gal ir būtų tekėję ramia vaga, jei ne vienas įvykis. Pamenu, tądien buvo labai daug darbo, plušau nuo pat ryto, nebuvo laiko prisėsti nė sekundei. Skubiai nešiau vienam staliukui arbatą, kai pro kavinės duris įžengiant pamačiau Jį – savo svajonių princą.

Mūsų akys akimirkai susitiko. Netekau žado, vos neišmečiau padėklo su arbatos puodeliais. Tačiau greitai susitvardžiau ir virpančiomis kojomis nunešiau arbatą. Apsidairiau akimis ieškodama minėto vyro. Ir kiek buvo džiaugsmo, kai pamačiau jį, atsisėdusi prie mano aptarnaujamo staliuko. Priėjau prie jo su didžiausia šypsena, pasirengusi priimti užsakymą. Jo skvarbus rudų akių žvilgsnis, atrodė, smelkiasi kiaurai per visą kūną.

Persimetėme keliomis mandagiomis frazėmis. Laksčiau nuo staliuko prie staliuko, vykdydama užsakymus, tačiau iš galvos negalėjau išmesti minėto vyro – vis užmesdavau į jį akį. Mūsų žvilgsniai kelis kartus vėl susitiko – jis nusišypsojo. Galiausiai paprašęs sąskaitos jis išėjo.

Prie ant staliuko paliktų pinigų pamačiau jo vizitinę kortelę – kitoje pusėje buvo parašyta „Žaliaake mergaite, paskambink man“. Baigusi darbą iškart jam paskambinau. Susitikome dar tą patį vakarą ir daugiau nebesiskyrėme. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tik dabar suvokiu, kad posakis „meilė akla“ yra teisingas.

Iš pradžių viskas buvo tobula. Norėjome kuo daugiau laiko praleisti kartu. Jis man davė savo buto raktus ir paprašė daugiau nebedirbti padavėja, žadėjo manimi pasirūpinti. Ir pažadą tesėjo. Kiekvieną dieną namo grįždavo su dovanomis, vakarais kartu eidavome į restoranus. Susipažinau su jo tėvais ir sese. Atėjo laikas, kai turėjau grįžti į Lietuvą tęsti studijų, tačiau aš negrįžau. Likau Anglijoje. Su savo mylimuoju ne kartą vykome į kitas šalis jo verslo reikalais.

Viskas atrodė tobula: jaučiausi mylima ir laiminga. Kūrėme šeimos planus, planavome vestuves, ne kartą kalbėjome apie vaikus, svajojome, kaip jie atrodys. Praėjus beveik pusei metų nuo mūsų draugystės pradžios aš nusprendžiau, kad vis dėlto norėčiau tęsti mokslus arba eiti ką nors dirbti. Vyras (nors nebuvome susituokę, tačiau jį vadinau savo vyru) pasiūlė dirbti jo įmonėje. Sutikau. Mano padalinyje dirbo ir keli vyrai, kurių vienam kritau į akį. Jis nežinojo, kad esu boso mergina ir ėmė mane merginti. Aš nekreipiau į jį dėmesio, bet jis buvo atkaklus.

Kartą pasakiau savo mylimajam, kad darbe yra vienas kolega, kuriam aš labai kritau į akį. Kitą dieną atėjusi į darbą šio vyruko nebesutikau – pasirodo, jis buvo perkeltas į kitą padalinį. Į jo vietą buvo paskirtas kitas jaunas vaikinas. Kaip tyčia, su juo labai greitai radome bendrą kalbą, buvome lyg seni pažįstami, kvatodavomės iš įvairiausių dalykų. Kartą jis savo telefone parodė labai juokingą vaizdo įrašą – abu žiūrėjome ir kvatojomės iki ašarų. Tuo metu į mūsų darbo vietą atėjo mano mylimas vyras – jis labai susinervino pamatęs mus du besijuokiančius, tačiau stengėsi to neparodyti. Paprašė manęs kartu su juo eiti į jo kabinetą. Ten man iškėlė didžiulę sceną – apšaukė, kad flirtuoju su kitais vyrais visų darbuotojų akivaizdoje, kad apgaudinėju jį. Apsiverkusi išbėgau iš kabineto.

Grįžus namo, manęs laukė didžiulė puokštė rožių, vyras atsiprašinėjo ir teigė nenorėjęs manęs pravirkdyti, sakė, kad pasikarščiavo. Aš atleidau. Tačiau po to karto mano mylimasis kasdien po kelis kartus ateidavo į mano darbo vietą, jei negalėdavo ateiti ar būdavo kur išvykęs, vis skambindavo ar kas kelias minutes rašydavo žinutes. Mums kur nors išėjus dviese, labai nervindavosi, jei aš kalbėdavausi su kitais vyrais, stengdavosi niekada manęs nepalikti vienos. Toks jo beprotiškas dėmesys mane ėmė varginti ir aš jam apie tai pasakiau. Jis labai įsižeidė, apkaltino mane susiradus kitą ir sakė, kad noriu jį palikti. Mudu smarkiai susipykome. Aš niekaip negalėjau suprasti, kur dingo mano tobulasis vyras. Vakare jis vėl tapo labai geru, prašė atleidimo, maldavo likti kartu. Aš nė neplanavau jo palikti, kad ir kaip supykusi buvau, juk aš jį beprotiškai mylėjau. Nusprendėme, jog reikia kur nors išvažiuoti pailsėti, pakeisti aplinką. Išvykome kelioms savaitėms į Mauricijaus salą. Mylimasis visos kelionės metu buvo lyg šilkinis. Praėjus kuriam laikui po kelionės, pajutau, kad laukiuosi. Tuo metu kaip tik artėjo kasmetinė įmonės šventė. Nusprendžiau, kad šią džiugią žinią pasakysiu mylimajam jo įmonės šventės metu. Atėjo taip lauktas vakaras. Visi pasipuošę susirinkome į restoraną. Laiką leidome labai smagiai: linksmai šnekučiavomės, grojo gyva muzika, kas norėjo, tas šoko. Oficialioji dalis pasibaigė ir mes su vyru ruošėmės vykti namo: norėjome, kad darbuotojai pasilinksmintų be boso. Tuo metu mano vyrą užkalbino kolega, pasiūlęs aptarti vieną reikaliuką kiek toliau nuo triukšmo. Aš nusprendžiau vyro palaukti salėje. Taip man belaukiant prie manęs priėjo tas pats vyrukas, dėl kurio buvome susipykę su vyru (tas pats, su kuriuo tąkart juokėmės žiūrėdami video). Jis pakvietė mane šokti. Mandagiai atsisakiau, tačiau jis nenusileido. Sutikau. Mums bešokant, vėl pradėjome iš kažko juoktis. Šokio sūkuryje mano žvilgsnis susitiko su salės kampe stovinčio mano vyro akimis – jos spinduliavo beprotišką pyktį.

Puikiai pamenu, kaip jis įniršęs, apakintas pavydo, įlėkė į šokių salės vidurį, pačiupęs mane už rankos išsitempė į lauką ir įsodinęs į automobilį išlėkė. Jis lėkė beprotišku greičiu, nespėjau nė suvokti, kada atsidūrėme namuose. Namuose užvirė dar didesnis pragaras. Jis šaukė, rėkė, trankė daiktus. Norėjau jį nuraminti, tačiau man nepavyko. Tuomet pasakiau, kad laukiuosi jo vaiko. Šie žodžiai dar labiau jį supykdė – jis iškošė per sukąstus dantis, kad niekada negalės turėti vaikų, kad yra sirgęs, todėl negalėjo susilaukti vaikų ir su buvusia žmona. Rėkė, kad aš meluoju, kad miegu su kitais vyrais jo panosėje. Aš šaukiau atgal, kad tai jis meluoja (aš niekada jo su niekuo neišdaviau, jis buvo mano pirmasis ir vienintelis vyras). Pykčio ir pavydo apakintas jis man trenkė, krisdama trenkiausi į stalo kampą. Gulėjau iš skausmo susirietusi ant grindų – labai skaudėjo galvą ir pilvą. Jis išsigando mane sužalojęs, puolė atsiprašinėti, atgailaudamas nunešė mane į lovą. Keista, nors jaučiausi labai blogai, labai greitai užmigau. Naktį pabudau nuo keisto jausmo – atrodė, lyg miegočiau šlapioje lovoje. Pakėliau antklodę, o ten – kraujo klanas...

Labai bijojau, tačiau nesitikėjau, kad manęs laukia pats baisiausias... Greitoji nuvežė mane į ligoninę, kur išgirdau, kad man persileidimas – vaisiaus išgelbėti nebepavyks. Toliau sekė operacija, kelios košmariškos dienos ligoninėje. Nenorėjau matyti savo vyro, nors jis ir prašė, maldavo atleisti, aiškino nė pats nesuvokiąs, kaip galėjo prieš mane pakelti ranką. Tačiau aš negalėjau atleisti, kad ir kaip jį mylėjau. Praverkiau kruvinom ašarom – mano mylėtas vyras, sugebėjęs iš nieko mano gyvenimą paversti į svajonę, taip tą svajonę per akimirką sudaužė į šipulius.

Susikrovusi daiktus palikau jo namus, grįžau atgal į Lietuvą. Pasikeičiau telefono numerį, nebeatsakiau į jo „Skype“ skambučius, pašalinau iš feisbuko draugų.

Jau prabėgo keleri metai, tačiau aš vis dar viena: bijau su kuo nors draugauti, bijau kurti santykius, bijau būti vėl įskaudinta, vis galvoju apie negimusį kūdikį. Ir ta širdies žaizda, žinau, degins mane visą likusį gyvenimą...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pavydas pavasarį kai kuriems įsimylėjėliams tiesiog susuka galvą. Įtarinėjimai, telefono ar socialinio tinklo paskyros žinučių tikrinimas, o kartais ir netikros anketos sukūrimas – šių priemonių imasi žmonės, niekaip negalintys patikėti, kad mylimasis ar mylimoji nesidalija savo meile su kitais. Klausiame jūsų – ar esate kada nors bandę tikrinti savo antrą pusę? Galbūt pabaiga buvo visai kitokia, nei tikėjotės?

Vienam jūsų už atvirumą ir pamokas padovanosime prizą – I. Liutkevičienės knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte“ ir 6 mėn. „Moters“ žurnalo prenumeratą. Savo istorijomis galite dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pavydas“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (322)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.