Sąžiningai mokykloje besimokiusiems gamtos mokslus ir matematiką visiškai įprastos raidės Q, W ir X. Q raide žymimas elektros krūvis arba šilumos kiekis, W – vatas, galios vienetas ar volframo simbolis, o X – tai visiems žinomas nežinomasis. Tai gal ir jokios problemos su asmenvardžiais nėra?
Tačiau mokėjimas užrašyti atskiras raides nereiškia, kad mokama kalba. Kiekvienos kalbos vadovėlis ir kalbos mokymasis prasideda nuo abėcėlės. Išmokus užrašyti didžiąsias ir mažąsias raides, reikia išmokti ir jų tarimą, kitaip raidės liks tik simboliai. Ir štai čia jau matosi, kaip prisidengus Q, W ir X raidėmis yra brukamos svetimos kalbos. Visa esmė, kad tos pačios raidės (tokie patys simboliai), skirtingose kalbose tariamos skirtingai!
Pavyzdžiui, agentas James Bond – Džeimsas Bondas, o futbolininkas James Rodriguez – jau Chamesas Rodrigesas. Raidės C, J, G, V, R (paieškojus galima rasti ir daugiau) gali būti tariamos skirtingai vien ES kalbose. O kur dar kelių raidžių naudojimas vienam garsui užrašyti? Tokios raidžių kombinacijos kaip „ch“, „tch“ ar „cz“, „rz“ ir taip toliau. Akivaizdu, kad taisyklingai ištarti kita kalba, kad ir naudojama ES bei besiremiančia lotynų kalbos raidynu užrašytus asmenvardžius, galės tik žinantys tą kalbą. Nereikia versti Lietuvos gydytojų, mokytojų, teisininkų ar policininkų poliglotais – tegu kiekvienas dirba savo darbą.
Vis neprisiverčiu perskaityti Boris Johnson knygos „Churchillio veiksnys“. Viena iš priežasčių – būtent asmenvardžių užrašymas. Kuriam galui rašoma Johnson ar Churchill, jei susirinkus kelioms „protingoms galvoms“ televizijos studijoje bus tariama Džonsonas, Čerčilis? Kodėl vertėjai eina lengviausiu keliu – tiesiog perkeliamas asmenvardis anglų ar kita kalba? Liūdnos atminties Libijos lyderio Muamaro Kadafio vardas ir pavardė Lietuvos informacijos priemonėse buvo užrašomi bent keturiais variantais (priklausomai, kuria kalba buvo pateikta informacija originaliame šaltinyje), o juk tai tas pats žmogus! Viršūnė buvo dvi skirtingos pavardės tame pačiame straipsnyje!
Prof. Tomas Kačerauskas parašė straipsnį pavadinimu „Mus suvarė į kalbos getą“. O kodėl straipsnis nebuvo pavadintas „Lietuva – lietuvių kalbos rezervatas (draustinis)“?
Jei norim išlaikyti savo kalbą, tėvynainiai nei Anglijoje, nei Norvegijoje, nei Madagaskare to nepadarys. Tik pačioje Lietuvoje yra šansas tai padaryti. Tačiau jei kalbininkai darys niekuo nepagrįstus pakeitimus lietuvių kalbos rašyboje, įsileisdami kitas kalbas, tai gimtosios kalbos „tirpimas“ globalizacijos „vandenyne“ tik padidės. Jeigu su ledynų tirpimu daugmaž visiems aišku, tai kalbos „tirpimu“ kažkodėl specialistai (kalbininkai) nelabai rūpinasi.
Man keistas ir teismų vaidmuo asmenvardžių rašybos klausimais. Kodėl teismai sprendžia kalbinius klausimus? Tai filologijos mokslo (!) sritis. Savaime suprantama, kad niekam nekyla noras spręsti matematikos ar fizikos teoremų teismų pagalba, o štai kalbos dalykus kažkodėl teismai sprendžia. Ir argumentacija, kad dėl pagal tarimą užrašytos pavardės nukenčia kurio nors Lietuvos piliečio ar pilietės interesai, yra vienpusė. O kiek kitų Lietuvos piliečių vargs besiaiškindami, kuria kalba užrašyta pavardė ir vardas (kad taisyklingai užrašyti nelietuviškas raides ir mokėti ištarti), ar pagalvota? Ir kaip jų interesai?
Man buvo truputį nedrąsu „lįsti ne į savo daržą“, bet Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16d. dokumento originalo suradimo istorija padrąsino. Pasirodo, istorijos archyvuose geriausiai orientuojasi chemikas. Beje, signataras Stanislovas Narutavičius dokumente yra pasirašęs pagal lenkų kalbos rašybos taisykles – su raide W pavardėje. Baksnojantiems į tai atsakysiu: parašas yra viso labo tik parašas, jo tarti nereikia.
Iš kitos pusės, jei kai kuriems Lietuvos piliečiams labai rūpi tautinis identitetas, kodėl neleisti, kad dokumente būtų ir norima kalba užrašyti asmenvardžiai? Visai priimtinas taip vadinamas latviškas variantas su piliečio norimu asmenvardžiu lotynų kalbos raidžių pagrindu antrame/kitame paso puslapyje. Mažo formato dokumentuose, pavyzdžiui, asmens tapatybės kortelėse, būtų galima tiesiog palikti daugiau vietos šalia parašo, kur pilietis galėtų pats ranka įrašyti savo vardą ir pavardę norima kalba, gal net nebūtinai lotynų kalbos raidyno pagrindu. Būtų ir avis sveika, ir vilkas sotus – dar turėtumėm papildomą parašo ir fakto, kad asmenvardžiai lietuvišku raidynu užrašyti taip kaip tariasi, patvirtinimą. Nieko naujo – bankiniuose dokumentuose ar netgi perkant mobilųjį telefoną taip darome, ne tik pasirašome, bet ir ranka parašome vardą bei pavardę.
Apibendrinant pasakysiu, kad nereikia daryti reformų ten, kur jų nereikia – ten, kur viskas aišku ir logiška. Ir tikrai nenoriu sulaukti laikų, kai gegutės kukavimą užrašysim „Qq“, žodį „kukurūzas“ rašysim „qqrūzas“ (juk pažangu – trumpiau), o kito augalo – viksvos – pavadinimą užrašysim „wxwa“. Tai ne pats sugalvojau – tai mačiau internete. Kaip ir užrašus ant automobilių, pavyzdžiui, „2 fast 4 u“ (to fast for you; angl. Tau – per greitas). Pašmaikštauti galima, bet nereikėtų to daryti valstybiniuose dokumentuose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norinčius pasidalyti savo mintimis, paprieštarauti, pasidalyti patirtimi kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt.