Filmas „Ekskursantė“: NKVD‘istai čia geri ir jautrūs?

 (41)
Kai nusprendžiau pažiūrėti Lietuvos kultūros ministerijos remtą juostą „Ekskursantė“, nesitikėjau, kad vienas santykių su tėvu epizodas iškils taip aiškiai ir nedviprasmiškai. Tad nuo jo ir pradėsiu...
© DELFI

Kai grįždavau namo Žemaitijon, mudu nuolat nesutardavom dėl tremtinio duonos ragavusio tėvo teiginio, kad „ten žmonės gyvena skurdžiai, bet yra labai geri ir mums reikia iš jų mokytis“. Kitas jo teiginys buvo, jog „mes, lietuviai, ten ruskeliams parodėme kaip reikia dirbti“.
Pyktelėjęs dėl „rožinių“ tėvo sentimentų savo tremtinio praeičiai, nusprendžiau organizuoti ekspediciją į Krasnojarsko sritį. Nuvykom, pabuvom, pamatėm ir grįžom. Nuo to laiko ginčų kaip ir neliko — tėvas aiškiai suvokia, kas yra kas ir savo praeities nebeidealizuoja. Tremtis yra blogis, o sovietai netapatintini su „geriukais“.

Žiūrėdamas „Ekskursantę“ regėjau arba tėvo pasakotų stereotipų atnaujintas versijas, arba filmo kūrėjų norą įteigti mums, kad „visko anuomet būta ir neverta gręžiotis į praeitį“. Svarbi pastaba: apie filmo meniškumą, aktorių vaidybą ir kitus estetinius reikalus čia ir žemiau nebus kalbama.

Taigi keli pastebėjimai po peržiūros, kurie filme nėra atsitiktiniai:

„Rusiška“ buitis skurdi, tačiau žmonės geri. Nuo buvusio vagies Vitioko, per lakūną iki KGB majoro — visi kaip vienas padeda Marijai–ekskursantei. Pateiktas platus „sovietinių geriukų“ pasirinkimas. Lietuvoje vaizdas priešingas: žydi alyvos, nėščia moteris ir šiaip — priteklius, tačiau žmonės visi kaip vienas niekšai ir „mužikai“;

Visi blogi darbai „čia“ atliekami vietinių stribų rankomis. Didžioji dalis gerų darbų „ten“ — NKVD‘istų rankelėmis. Beje, Oršoje gyvenančio ir mergaitę priglaudusio sovietinių struktūrų majoro buitis itin vakarietiška: klasikinė muzika, gramofonas, rūbai ir t.t. 

Vienintelis realus, pakenkti herojei sugebėjęs niekšelis „ten“ — Pavolgio vokietukas (!) iš internato. Net bėgliai iš „zonos“ riejasi tarpusavyje dėl (ne)galimybės nuskriausti pagrindinę filmo heroję (Mariją);

Tiek „ten“, tiek „čia“ — visur šmėžuoja Dievo atvaizdai. Mus tai vienija. O šiaip tai „visko būta“.

Internate rodomi paauglių sovietiniai ritualai — šaržuoti ir keliantys juoką. Suprask, kvailybė, pramanas, fikcija;

Lietuvis stribas iš Marijos pinigus atima, o NKVD‘istas, tik jai kirtus Lietuvos sieną, pasiteirauja, ar ji turinti pinigų ir, aišku savaime, įbruka jų visą šūsnį;

Pagrindinė filmo herojė — darbšti, nuovoki ir itin naginga bei supratinga mergaitė. Pamoko KGB majoro dukrą siuvinėti ir šiaip moka priklaupti sveikindamasi. Rusų lakūnas, aišku savaime, mesteli: „Mūsiškės taip nemoka. Europa...“ (žiūrovai salėje patenkinti)

Pateikiau tik kelis pastebėjimus, kurių darant detalesnę analizę man pasirodė nors vežimu vežk (pasikartojantis Kalėdų eglės atnešimas į namus pas bobutę Nadią ir NKVD‘isto namus, „gerieji“ kareiviai gelbstintys mergaitę nuo dar vieno išprievartavimo miške, NKVD majoras gyvena Oršos mieste (prisiminkite istoriją) ir t.t.)

Tiesą pasakius, pirmą kartą susidūriau su taip nuodugniai pergalvotu scenarijumi ir, mano galva, tobulai persidengiančiomis ir pasąmonėn žinią nešančiomis statinėmis alegorijomis beigi dinaminiais „ritualais“. Juolab viskas apdengta tikrai neprastu meniniu rūbu ir puikia vaidyba (atskiras pagyrimas pagrindinei filmo herojei).

Puikiai suprantu Rusijos propagandistų norą į smegenis įkalti „visko anuomet būta“ (rus. не будем ворошить прошлое) principą, bet būtų gerai žinoti kodėl ir kokiais pinigais Lietuvos kultūros ministerija parėmė šį filmą?

Ne menkesnę nuostabą kelia faktas, kad filmas pirmiausiai buvo rodomas Rusijos kino festivalyje „KinoŠok“, kuris pristatomas kaip „atviras NVS šalių ir Latvijos, Lietuvos bei Estijos kino festivalis“. Tai vienas iš tų renginių, kuriems oficialieji Rusijos kultūrą kuruojantieji biurokratai negaili pinigų. Ir festivalio pristatymas, sutikite, šį bei tą reiškia. Susidomėję be vargo „YouTube“ ras festivalio metu darytą filmo režisieriaus Audriaus Juzėno spaudos konferencijos įrašą. Rekomenduoju, nes jis man šiek tiek priminė neseniai nuskambėjusią vieno VDU dėstytojo Baltarusijoje skaitytą paskaitą apie Lietuvos istoriją.

P.S.: tik išgirdęs filmo pavadinimą ir anonsą ir sužinojęs, kad jis apie tremtį, nustebau: ar gi ekskursija nėra laisvanoriškas kokių nors objektų lankymas? Išeitų, kad filmo herojė, kaip ir ekskursiją „apturėjo“? Dėl visa ko perklausiu tėvo, kaip jis vadina savo pasivėžinimą gyvuliniais vagonais...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (127)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (430)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (494)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (479)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.