„Facebook“ nykštys: naujos eros pradžia ar eilinė priklausomybė?

 (19)
Like like like ... (angl. mėgti, patikti). Kiek kartų per dieną, valandą, minutę spaudžiate žodį „like“? Jis jau tapo lietuvišku bendriniu žodžiu „laikinti“. Atrodo, jis įpareigoja. Juk „Facebook“ draugai laukia patvirtinimo savo skelbiamai medžiagai. Patiko – argi sunku „palaikinti“... Ir jūs norite pritarimo savo įkeltai nuotraukai, norite dėmesio išsakytai minčiai. Kaip jaustumėtės, jei niekas nesureaguotų į tai, kuo dalinatės?
© AFP/Scanpix

Ar pabandėte paskaičiuoti kiek laiko praleidžiate, kiek dėmesio išeikvojate spausdami klavišo mygtuką ir įkelinėdami vis naujus teiginius ir nuotraukas? Laikas – pats brangiausias dalykas pasaulyje. Deja, dažnai jo nevertiname. Ar pagalvojate, kad atsiduriame užburtame rate? Spaudžiam, spaudžiam, spaudžiam... Kai skaitome ne internetinę spaudą, nesąmoningai ieškom mygtuko „like“ laikraščiuose ir žurnaluose. Kai kuriems skaitytojams atsitinka ir taip... Norisi įvertinti straipsnį, o mygtuko realioje spaudoje nėra.

Gyvename internetiniame amžiuje ir naujos technologijos įsiveržia į mūsų gyvenimus žaibišku greičiu. Ar nors kada susimąstome, kad tampame priklausomi? Kiek dėmesio skiriate bendravimui ne virtualioje erdvėje? Kiek laiko bendraujate su savo artimaisiais gyvai? Žmogus pats pasirenka, ko jam norisi, tačiau ne dažnas suvokia, kad jo mintys jau suaugusios su milžinišką galią turinčiu ir taip nematomai įtraukiančiu socialiniu tinklu. Neveltui jis vadinamas tinklu. Pakliuvai – išsipainioti lengva nebus.

Realus bendravimas – neįkainojamas. „Facebook“ dažnai tik sukuria iliuziją. Vieniši žmonės pasijunta geriau. Nesakau, kad tai blogai. Užmegzti pažintis ir ryšius virtualiai – sveikintinas dalykas. Tačiau demonstruodami savo gyvenimą, praleisdami valandų valandas virtualiose diskusijose, net nesusimąstydami save išsekiname.

Užuot save dalinus į kairę ir į dešinę, verčiau pabūti su savimi, pagalvoti, paklausyti, ką kalba mūsų širdis. Nuo kelių metų vaikas nebesitraukia nuo kompiuterio, arba nepaleidžia iš rankų išmaniojo telefono? Nuo dviejų. Dvimetis jau puikiai susigaudo ką spausti, kad ekrane pasirodytų įvairūs judantys vaizdai, lydimi įmantriausių garsų, kurie taip pat atlieka savo funkciją. Jie – pririša.

Kompiuteriniai žaidimai – naujieji vaikų žaislai. Vaikai gali ramiai sau žaisti virtualius žaidimus valandų valandas. Tėvai, norėdami, kad vaikas apsiramintų, lengva ranka patiki vaikams savo daugiafunkcinius mobiliuosius telefonus. Kad tik būtų ramu. Taip, visai neturėdami jokių blogų minčių, leidžiame vaikams įklimpti į virtualią erdvę.

Labai plona gija skiria ją nuo realybės. Žmogus nebesusivokia pasaulyje – kas jis toks ir kur beeinąs. Mūsų mintys – mūsų gyvenimo rodyklė, kryptis. Jos – kuriamoji mūsų ateities galia. Kokią ateitį kuriame? Kokiame pasaulyje gyvename? Ar esame realaus gyvenimo dalyvis, ar iliuzijos pavojingai apraizgiusios mūsų mintis? Pažanga – teigiamas dalykas, tik nepamirškime, kaip greitai galime save nuvesti į susinaikinimą.

Linkiu visiems šviesių minčių ir interneto klystkeliuose nepakliūti į iliuzijos pinkles, bet leisti jūsų širdžiai plakti visatos ritmu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!


Pasidalinkite nuomone, ar esate priklausomas nuo socialinių tinklų? Galbūt atvirkščiai - manote, kad tai puiki vieta susipažinti? Laukiame jūsų nuomonės komentaruose arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Facebook“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (188)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (119)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (183)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (115)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.