„Facebook“ nykštys: naujos eros pradžia ar eilinė priklausomybė?

 (19)
Like like like ... (angl. mėgti, patikti). Kiek kartų per dieną, valandą, minutę spaudžiate žodį „like“? Jis jau tapo lietuvišku bendriniu žodžiu „laikinti“. Atrodo, jis įpareigoja. Juk „Facebook“ draugai laukia patvirtinimo savo skelbiamai medžiagai. Patiko – argi sunku „palaikinti“... Ir jūs norite pritarimo savo įkeltai nuotraukai, norite dėmesio išsakytai minčiai. Kaip jaustumėtės, jei niekas nesureaguotų į tai, kuo dalinatės?
© AFP/Scanpix

Ar pabandėte paskaičiuoti kiek laiko praleidžiate, kiek dėmesio išeikvojate spausdami klavišo mygtuką ir įkelinėdami vis naujus teiginius ir nuotraukas? Laikas – pats brangiausias dalykas pasaulyje. Deja, dažnai jo nevertiname. Ar pagalvojate, kad atsiduriame užburtame rate? Spaudžiam, spaudžiam, spaudžiam... Kai skaitome ne internetinę spaudą, nesąmoningai ieškom mygtuko „like“ laikraščiuose ir žurnaluose. Kai kuriems skaitytojams atsitinka ir taip... Norisi įvertinti straipsnį, o mygtuko realioje spaudoje nėra.

Gyvename internetiniame amžiuje ir naujos technologijos įsiveržia į mūsų gyvenimus žaibišku greičiu. Ar nors kada susimąstome, kad tampame priklausomi? Kiek dėmesio skiriate bendravimui ne virtualioje erdvėje? Kiek laiko bendraujate su savo artimaisiais gyvai? Žmogus pats pasirenka, ko jam norisi, tačiau ne dažnas suvokia, kad jo mintys jau suaugusios su milžinišką galią turinčiu ir taip nematomai įtraukiančiu socialiniu tinklu. Neveltui jis vadinamas tinklu. Pakliuvai – išsipainioti lengva nebus.

Realus bendravimas – neįkainojamas. „Facebook“ dažnai tik sukuria iliuziją. Vieniši žmonės pasijunta geriau. Nesakau, kad tai blogai. Užmegzti pažintis ir ryšius virtualiai – sveikintinas dalykas. Tačiau demonstruodami savo gyvenimą, praleisdami valandų valandas virtualiose diskusijose, net nesusimąstydami save išsekiname.

Užuot save dalinus į kairę ir į dešinę, verčiau pabūti su savimi, pagalvoti, paklausyti, ką kalba mūsų širdis. Nuo kelių metų vaikas nebesitraukia nuo kompiuterio, arba nepaleidžia iš rankų išmaniojo telefono? Nuo dviejų. Dvimetis jau puikiai susigaudo ką spausti, kad ekrane pasirodytų įvairūs judantys vaizdai, lydimi įmantriausių garsų, kurie taip pat atlieka savo funkciją. Jie – pririša.

Kompiuteriniai žaidimai – naujieji vaikų žaislai. Vaikai gali ramiai sau žaisti virtualius žaidimus valandų valandas. Tėvai, norėdami, kad vaikas apsiramintų, lengva ranka patiki vaikams savo daugiafunkcinius mobiliuosius telefonus. Kad tik būtų ramu. Taip, visai neturėdami jokių blogų minčių, leidžiame vaikams įklimpti į virtualią erdvę.

Labai plona gija skiria ją nuo realybės. Žmogus nebesusivokia pasaulyje – kas jis toks ir kur beeinąs. Mūsų mintys – mūsų gyvenimo rodyklė, kryptis. Jos – kuriamoji mūsų ateities galia. Kokią ateitį kuriame? Kokiame pasaulyje gyvename? Ar esame realaus gyvenimo dalyvis, ar iliuzijos pavojingai apraizgiusios mūsų mintis? Pažanga – teigiamas dalykas, tik nepamirškime, kaip greitai galime save nuvesti į susinaikinimą.

Linkiu visiems šviesių minčių ir interneto klystkeliuose nepakliūti į iliuzijos pinkles, bet leisti jūsų širdžiai plakti visatos ritmu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!


Pasidalinkite nuomone, ar esate priklausomas nuo socialinių tinklų? Galbūt atvirkščiai - manote, kad tai puiki vieta susipažinti? Laukiame jūsų nuomonės komentaruose arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Facebook“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (15)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (77)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...