„Ko čia bėgioji?!“, – iškošė tėvelis su tokia neapykanta, kad man net plaukai pasišiaušė. Vyras nerėkė, bet, garbės žodis, jo balse buvo justi gyvuliškas pyktis, žudanti neapykanta. Aš pati nelabai mėgstu vaikus, bet su tokia intonacija kalbėti žiūrint į mažą, tikrai mielą savo vaiką...
Kažkaip neatkreipiau dėmesio į vyro išvaizdą, tačiau atkreipiau dėmesį į moterį. Ji atrodė rami ir kultūringa... Bet kodėl tas jos gražus, tamsių plaukų įrėmintas veidas nė nevirptelėjo išgirdus, ką vyrelis pasakė vaikui? Dieve mano, juk mažylis dar ant kojų tvirtai nestovi, o jis jau nori, kad žinotų, kad pro duris reikia praeiti ramiai???
Neketinau rašyti vien dėl šito nuotykio, bet paskaičiusi DELFI, apsigalvojau.
Straipsnis apie neįgalų vaiką, gimusį be smegenų. Vienas komentaras taip išmušė iš vėžių, kad net, atrodė, širdies ritmas sutriks. Net nenoriu jo ieškoti, parašysiu iš atminties. Maždaug, „na, gaila, kad taip nutiko. Vis dėlto vaikas – žmogus (bet, suprask, tai nieko nereiškia, tik „šiaip gaila“). Bet tam medicina ir yra, kad laiku pastebėtų apsigimimą ir priimtų sunkius, bet stiprius sprendimus“.
Ką reiškia „stiprius“ sprendimus? Kai draugė pasakys, kad pasidarė abortą, tu taip ir pasakysi? „O, stipru. Agnė nužudė vaiką“. Ką tu sau galvoji? Čia ką, kažkoks nepasisekęs piešinys – suglamžiau ir išmečiau? Tu taip savo vaikui ir pasakytum? „Žinai, Jonuk, tu man ne iš pirmo karto toks gražutis išėjai. Pirmą kartą pasidariau abortą, nes turėjai Dauno sindromą, antrą – nes buvai be piršto, na, o trečią kartą šiaip nepatikai, šviesus buvai, o norėjau iškart tamsiaplaukio, tai atidaviau į globos namus ir pamiršau, bet dabar jau tinki man, tačiau jei paauglystėje vėl nebepatiksi, nieko, nuvesiu į vaikų namus tada (toks atvejis jau buvo aprašytas prieš kokius metus)“.
Žodžiu, atmink, komentatoriau – pagal tokius standartus tu pats, neįtikęs, tarkim, man, turėtum būti nužudytas. Tai tas pats kaip abortas, tik atliekamas suaugusiam žmogui, todėl, žinai, vadinasi kitaip.
Ir čia dar ne pabaiga... Jei jau nekyla ranka vaiko užmušti ar aprėkti, tai bent išprievartaus... („Šiurpinanti meilės istorija: tėvas – teisme, neoficialia žmona tapusi jo nepilnametė dukra augina kūdikį“)
Pasakysiu atvirai, man jau nebesinori gyventi tokiame pasaulyje... Jei jau nekalto kūdikio gyvybė nebėra šventa, bijau, kad laukia kažkas baisaus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išdėstyti savo nuomonę? Pasidalinkite! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: