Pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo ir įsėdus į viešąjį transportą - susisukę lyg iš skausmo veidai ir nemalonūs žvilgsniai man telefonu kalbant angliškai su savo vaikinu, likusiu Anglijoje. Iš karto, matyt, suprato, kad emigrantė - pasijutau visiškai nepageidaujama brangiojoje tėvynėje. Gal tautiečiams atrodžiau keistai, kad įlipdama į autobusą nusišypsojau ir kaip įprasta Didžiojoje Britanijoje atsiprašinėjau dėl menkiausio paslydimo autobusui stabdant ir pan. Negalėjau nustoti, nes tas perdėtas angliškas mandagumas jau, matyt, įaugęs man į kraują (atsiprašau, tautiečiai!).
Susitikus su drauge iškart patraukėm į parduotuvę nusipirkti maisto vakarienei ir, žinoma, lietuviško alaus, kuris mano įsitikinimu tėvynėje pigesnis ir skanesnis. Na, dėl skonio nesiginčijama, bet kainos iškart įkando - tas pats alus Anglijoje parduotuvėje kainuoja tiek pat, kiek čia - Lietuvoje. Maisto kainos netgi didesnės, ne daug, bet didesnės. Pirmas klausimas draugei - kaip jie čia išgyvena tokiomis pat kainomis kaip Didžiojoje Britanijoje? O ir nemeluojant, komunaliniai mokesčiai Lietuvoje gerokai didesni. Mums su draugu turint gan nemažą namą jį išlaikyti kainuoja pigiau, nei Lietuvoje susimokėti mokesčius už vieno kambario butą, aišku, priklauso, kokiame mieste.
Tęsiant apie kainas, esu labai pasipiktinusi dėl kainos, kurią susimokėjau odontologijos klinikoje (pavadinimo neminėsiu, nes lankiausi čia ir prieš emigraciją, ir dar reikės grįžti užbaigti pradėtų darbų). Negalvojau, kad odontologai turi specialų kainininką emigrantams, nes kai dar gyvenau Lietuvoje, žinojau, kokios kainos yra už paslaugas, už kurias mokėjau prieš išvykimą. Todėl ištiko lengvas šokas, išgirdus sumą, kurios manęs paprašė odontologas. Juk kainas buvau susižinojusi dar prieš emigraciją ir buvo sutarta, kad kai turėsiu pakankamai pinigų, grįšiu tvarkyti visų trūkumų.
Žodžiu, sudėjus bilietų kainas ir sumą, kurią sumokėjau klinikoje, galėjau tą pačią procedūrą atlikti ir Didžiojoje Britanijoje, kur tikrai brangu taisyti dantis. Bet deja, reikės grįžti dar šį rudenį pabaigti, kas pradėta, tik jau paskutinį kartą, ieškosiu klinikos, kurioje net nesakysiu, kad esu emigrantė. O pyktis dar ir dabar kunkuliuoja viduje, nes prieš porą mėnesių Lietuvoje gyvenančiai pažįstamai toje pačioje klinikoje tas pats odontologas atliko net dvi tas pačias procedūras už dvigubai mažesnę kainą, nei man buvo atlikta tik viena. Manau, tai tikras pasityčiojimas. Koks skirtumas, kur pinigai uždirbami? Juk dirbti reikia visur ir tikrai nelengvai. Pinigai ir Didžiojoje Britanijoje ant medžių neauga.
Kita įdomi situacija, bet šįkart gana komiška, buvo poliklinikoje, į kurią užsiregistruoti nuėjau iš ankstaus ryto. Atėjus prie registratūros langelio net penkis kartus ir garsiai pakartojo, kad aš nedrausta. Aš paaiškinau, kad žinau, kad ne už ačiū atėjau tyrimų pasidaryti. Registratorė dar garsiau užriko, kad man reikės mokėti. Aš net pradėjau juoktis, nes atrodė tikrai komiška situacija. Aš jai atvėriau piniginę ir pasakiau, kad nemokamų paslaugų man nereikia, atėjau kraujo tyrimų pasidaryti ir už tai susimokėti. Tada ji pradėjo skaičiuoti, kiek man kainuos kraujo, skydliaukės, hormonų tyrimas ir dar papildomi tyrimai. Tiesiog profilaktiškai.
Registratorė net išsižiojo suskaičiavusi galutinę sumą. Ji buvo NET 180 litų. Man buvo tikrai juokinga jos reakcija į viską, kas susiję su tuo, kad aš nedrausta, reikės mokėti už paslaugas ir net 180 litų, kuriuos iškart susimokėjau. Matyt, retas, kas moka už paslaugas Lietuvoje, visi drausti arba „stovi“ biržoje. O mažo miestelio poliklinikoje mažai kas iš emigrantų lankosi.
Bet aš labai dėkinga Lietuvos daktarams, kurie turi ir humoro jausmą, ir tikrai draugiškai bendrauja, klausinėja visko: kaip sekasi gyventi svetur, kokie skirtumai ir panašumai. Žodžiu, žmogiškas ir šiltas pokalbis ne tik apie sveikatą. Ir tyrimus padarė, pakomentavo, patarė, ir sėkmės palinkėjo. Suprantu, kad visur visko ir visokių pasitaiko, bet iš poliklinikos išėjau su šypsena ir, žinoma, palengvėjimu, kad esu visiškai sveika.
Atostogas, žinoma, kaip visada išgelbėjo tėvai ir draugai. Be jų Lietuva būtų niūri vieta grįžti. Dėkojau, kad jie yra, bet ne visi gyvena lengvai. Dauguma vargsta ir labai jau pesimistiškai kalba apie ateitį - vienus nuolat terorizuoja ir gąsdina, kad atleis iš darbo, mat etatų mažinimas, o miestelyje nėra kur daugiau įsidarbinti, nebent turi pažįstamų valstybinėse įstaigose. Jau ne pirmą kartą užsimena, kad atleidimo atveju parduos visą turtą ir su mažamečiais vaikais emigruos. Žinoma, kad pagelbėsiu, jei tik prireiks.
Kiti gyvena vos galą su galu sudurdami, jauni ir norintys dirbti, bet kadangi su vaikučiais, nelabai gali rinktis, kur gyventi ir dirbti, nors ir aukštuosius mokslus baigę. O kiti anaiptol gyvena gerai, namus pasistatė, gerus darbus turi, bet vis tiek kol kas galimybės nemato greitu laiku kur išvykti pailsėti, nes tokiai pramogai nėra likusių lėšų. Vis dėlto, ateitį jie piešia gan šviesią ir Lietuvoje.
Grįžau atgal į Didžiąją Britaniją dviprasmiškomis nuotaikomis - ir džiugu už tuos, kuriems sekasi, ir skaudu širdy už tuos, kuriems gyvenimas nelabai šypsosi. Ir vėl su nerimu laukiu rudens, kai reikės „nusiskausminti“ pinigine prasme ir remti, deja, tuos, kurie Lietuvoje ir taip gerai gyvena ir kuriems vis dar maža.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: