Esė konkursas. Kova iš skirtingų barikadų pusiųrinkis gyvenimą vietoj mirties

Kiekvieną dieną savo mažoje mašinėlėje praleidžiu nuo vienos iki kelių valandų. Tai nėra daug, tačiau laiko pakanka, kad suspėčiau ne tik į darbą, o po jo namo, bet ir į Vilniaus kamščius, tos valandos ar kelių tikrai pakankamai, kad atsidurčiau vairuotojų pagrūmojimuose ar paslaptingose vietose, kuriose pėstieji mistiškai atsiranda vidury kelio. Eismas keliuose – niekada nesibaigianti kova, kurioje dalyvauja visi: vairuotojai, keleiviai, pėstieji... Kariauja ir oro sąlygos, noras suspėti ir noras nukeliauti saugiai.
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Vairuotojas vs. Vairuotojas

Tikriausiai ne kartą teko ne visai draugiškai pasimojuoti su kitu vairuotoju, kišančiu savo snapą net neapsidairius, rizikuojant bei skubant. Ne kartą teko keiksnoti tą, kuris be jokios racijos paliko mašiną ir nudrožė savo keliais, užstatytam vairuotojui palikdamas mistišką būdą išvažiuoti, kurio, deja, niekas nežino. Daug mašinų – daug problemų. Ir viskas tik dėl to, kad esame per daug panirę į savo kasdienius rūpesčius, problemas ir problemėles, gal netgi džiaugsmus, kurių negalime pamiršti net vairuodami. Tai blaško, tai neleidžia susikoncentruoti, tai pakiša koją. Pati skubu nuo vieno šviesoforo iki kito, nuo žalios šviesos iki žalios, spustelėdama, kad sutilpčiau į žaliąjį intervalą. O jei nepasiseka – nusivylimas ir žudantis laukimas prie raudonos šviesos. Ar tai neatrodo kvaila žiūrint iš šono? Taip, tai tikrai kvaila, nes laimėtos 5 minutės neišspręs visų problemų, nesutaupys parai trūkstamų valandų ir nenudirbs nepadarytų darbų.

Važiuokime pagal visas taisykles, - sakau ir kartu šypsausi prisiminusi seną, bet vis dar aktualų juokelį: tik Lietuvoje važiuodamas maksimaliu leistinu greičiu trukdai eismą. Taip, turėtume pasimokyti dar ir pakantumo. Juk negali nekęsti kelyje tų, kurie važinėja kaip bepročiai, ir tų, kurie važinėja kaip sulėtintame filme. Negali burnoti ant visų. O kur viduriukas? Kažkas sakė, kad jis randamas knygutės apie eismo taisykles puslapiuose...

Vairuotojas vs. Pėsčiasis

Baisiausias dalykas vairuojant yra paliesti ne kitą automobilį, šaligatvį, namo kampą, kelio ženklą, o žmogų, nes tik žmogaus nesurinksi iš naujo, neištiesinsi ir neperdažysi. Todėl visada stengiuosi būti atidi pėstiesiems ir dviratininkams. Dar rudenį siauroje Vilniaus gatvelėje pasidaviau į brangaus Lexus pusę, kad padidinčiau atstumą tarp savęs ir dviratininko. Aišku, Lexus atsakė kurtinančiu pypinimu. Mintyse nusikeikiau ir pagalvojau – žmogau, aš dėl žmogaus! O tada supratau, kad pati paskubėjau, juk galėjau lėtai slinkti už dviratininko, kol pravažiuos automobilis priešpriešine eismo juosta, o ne aklai pulti ir tik paskui vertinti atstumą ir mąstyti, kas čia tilps, o kas ne. Ačiū Dievui, iš klaidų mokomasi.

Tačiau kartais pėstieji muša visus įžūlumo rekordus, o tarp į gatvių vidury šokinėjančiųjų vis dar gaji nuostata „Apvažiuos“ varo į neviltį. Dar reikėtų įvertinti tai, kad gyvename ne tropikuose – anksti temsta, o šviesusis paros laikas (jei jį apskritai galime vadinti šviesiuoju) trunka ne taip ir ilgai. Taip pat svarbu įvertinti ir lietuvių aprangos stiliaus detales: juodas paltas, juodos kelnės, juodi batai. Atšvaitai? Pamirškime. Na gerai, nėra taip blogai, tikrai yra pėsčiųjų, kuriais galime nepaliaujamai džiaugtis dėl prisegtų atšvaitų, nes tai tikriausiai geriausias būdas apsisaugoti nuo nelaimingų atsitikimų (aišku, dar neblogas būdas - tiesiog nešokinėti į gatves tam neskirtose vietose). Taigi, lenkiu galvą atšvaitų nešiotojams.

Po tokių pamąstymų ir lietuviškai lietingų paburbėjimų uždarau savosios mašinytės duris, prieinu prie kelio, apsidairau, įsiklausau (visai kaip mokė kažkada pradinėse klasės) ir… bėgu per kelią su savo ilgu juodu paltu ir, žinoma, be atšvaito. Po kelių tokių bandymų nusigauti į kitą kelio pusę, kurioje laukia jaukūs namai, supratau, kad jie manęs gali ir nesulaukti, todėl pasiryžau dėl savo ir kitų saugumo nueiti iki perėjos tuos varganus 50 metrų. Ir, žinokit, visai nesunku. Pradėjau tai praktikuoti kiekvieną dieną. Tik atšvaito niekaip neįsigijau, o tikrai reikia.

Ir taip pasidaro keista, kai prie vairo spjaudaisi ugnimi dėl visų šokinėjančių, o išlipęs tampi vienu iš tų keistenybių, bėginėjančių šen bei ten. Kažkas kažkada teisingai pasakė, kad norėdami keisti pasaulį, pirmiausia turime pradėti nuo savęs.

Gyvenimas vs. Mirtis

Kai važiuoju ir matau informacinius stendus kelyje su žodžiais „Šiame kelyje šiemet žuvo“, prie šalia parašyto skaičiaus pridedu vieną ir pagalvoju - ne, aš nenoriu būti trečia, nenoriu būti aštunta, nenoriu būti dvylikta. Skaičiai verčiasi kaip kalendoriaus lapeliai – geriau tai nebūtų mano šeimos narys, kolega ar pažįstamas, geriau tai išvis nebūtų žmogus, o skaičiai verčiau sustotų. Ir tada renkuosi saugumą vietoj skubėjimo, perėją už 50 metrų vietoj bėgimo per kelią, stiklinę sulčių vietoj taurės vyno, gyvenimą vietoj mirties. Pradedu nuo savęs. Tikiuosi, jūs irgi.

Vairuotoja Giedrė

Norite ir Jūs dalyvauti konkurse? Rašykite mums trumpą esė (apžvalgą, straipsnį) apie:

- Jūsų pasiūlymus, susijusius su eismo saugumu kelininkams, policijai, kelių eismo taisyklių rengėjams, kitiems vairuotojams, pėstiesiems, dviratininkams, motociklininkams ir t.t.; - galbūt Jums saugus eismas asocijuojasi su pagalba kelyje, mandagumu, eismo kultūra ir t.t. Galite rašyti ir istorijas susijusias su tuo;

- asmeninę patirtį, įdomius nuotykius ar pamokančias istorijas, susijusias su saugiu eismu;

- galite parašyti tiesiog laišką „pusgalviui" ar priešingai - itin geram, - vairuotojui.

Esė siųskite mums el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime reikia nurodyti „Konkursui Saugaus eismo esė“).

Konkurso nugalėtojų laukia draudimo bendrovės „Gjensidige" įsteigti prizai - kuponai draudimo paslaugoms įsigyti:

1. Pirmosios vietos nugalėtojui - 1000 Lt vertės kuponas.

2. Antros vietos nugalėtojui - 500 Lt vertės kuponas.

3. Trečios vietos nugalėtojui - 300 Lt vertės kuponas.

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite aprašyme paspaudę šią nuorodą

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.