„Emilija iš Laisvės alėjos“ kaunietės akimis: tai vienintelis toks filmas

 (43)
Ir aš pasižiūrėjau „Emiliją iš Laisvės alėjos“. Paskui perskaičiau kelių kitų žiūrovių atsiliepimus ir daugybę komentarų po jais... Ilgai galvojau, ar verta kišti savo trigrašį, vis dėlto, kadangi Brigita Sabaliauskaitė apkaltino filmo kūrėjus melu ir sovietmečio neišgyvenusio jaunimo apgaudinėjimu, galiausiai apsisprendžiau, kad reikėtų.
Ieva Andrejevaitė
© A.Martinonytės nuotr.

Brigita Sabaliauskaitė, o taip pat ir nemaža dalis komentatorių, ir netgi mano pačios pažįstamų Kalantinių (Romo Kalantos, lietuvių disidento, pagarsėjusio savo susideginimu protestuojant prieš TSRS valdžią Lietuvoje 1972 m. mirties dienos) liudininkų bei dalyvių sako, kad tuometinio Kauno atmosferos filmo kūrėjams atkurti visgi nepavyko. Gal ir taip. Bet, antra vertus, kiekvieno subjektyviai-objektyvūs prisiminimai apie sovietmetį labai skirtingi, nulemti to, kokioje aplinkoje ir tarp kokių žmonių jį išgyvenome.

Atrodytų, su Brigita Sabaliauskaite gimėme panašiu laiku, gal net tais pačiais 1973 m. – kaip ir filmo scenarijaus autorius Jonas Banys. Ir taip jau atsitiko, kad likimas mane su Jonu nusviedė į vieną klasę. Tad norisi šį tą paaiškinti, kaip sakoma, iš savo ar gal net iš mūsų perspektyvos.

Su Jonu nebuvome draugai – toli gražu. Ta mūsų klasė apskritai nebuvo draugiška. Mergaitės laikėsi atskirai nuo „bernų“, ir šiaip visi slankiodavome po du, po tris, dalindamiesi nebent pašaipomis, o neretai ir pasimušdami... Tačiau 1987-ųjų rugsėjį į klasę grįžom audrinami gandų apie ką tik įvykusį Laisvės Lygos mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Ir man, visai kaip Jono filmo herojei, teko laimė pakliūti į tą minią, kuri po mitingo plūstelėjo į tuometinę Gorkio gatvę...

Skirtumas tik toks, kad manęs niekas nepabučiavo – buvau tik trylikos ir su mama! Vis dėlto, kažin koks nepažįstamas vaikinas netikėtai pasisiūlė panešti mūsų lagaminą (mat grįžinėjom iš atostogų), o pakeliui, netverdamas savame kailyje, išpasakojo, kad štai įvyko mitingas už Lietuvą, už laisvę!

Mano reakcija buvo tokia pati kaip ir Jono išgalvotosios Emilijos: gūžtis ir stengtis nieko neišgirsti. Vis dėlto, kai mus mokykloj išrikiavo, kad paauklėtų, kaip nepatekti, kur nereikia, galėjau pakuždom paliudyti kelioms patikimiausioms draugėms, kad prie Mickevičiaus paminklo tikrai įvyko kažkas neįtikėtino.

Paskui dar daug kuždėjomės, suglaudusios galvas savuose suoluose. „Bernai“ kuždėjosi savuosiuose. Ir mes pradėjome klausytis, ką jie ten kuždasi, o jie – ką kuždamės mes. Paskui, po truputį įveikę baimę, priešiškumą ir drovumą, pradėjome kuždėtis ir tarpusavyje. Ir tie pasikuždėjimai nuo Laisvės Lygos mitingo gan greitai ėmė krypti Kalantinių link. O paskui jas iš atminties pradėjo lįsti ir kitos iš suaugusiųjų nugirstos istorijos, įskaitant ir istoriją apie kažkokį režisierių, išmestą iš Kauno dramos teatro už „Barborą“ [Radvilaitę]. Todėl tą rudenį ir žiemą ėmėm pareigingai šalti eilėse prie teatrų bilietų kasų... Pusė ar net trys ketvirtadaliai spektaklių netgi nebuvo mums įdomūs, tačiau tose naktinėse eilėse vėl buvo galima nugirsti šio bei to, o paskui, grįžus klasėn, džiaugtis ir dalintis tarsi šukelėmis iš Žemutinės pilies kasinėjimų – mažai tesakančiomis, bet tokiomis tikromis!

Iš tų šukelių bendromis pastangomis dėliojomės savo įsivaizdavimą ir apie Kalantines, ir apie miško brolius, ir režisierių, išmestą iš Kauno dramos teatro... Tad štai, būtent tokį nuo istorinių faktų atitolusį, bet savaip autentišką pasipriešinimo sovietinei sistemai vaizdinį aš ir pamačiau „Emilijoje iš Laisvės alėjos“. Vadinasi, jis buvo – nesvarbu, kad gal tik mano ir (arba) Jono Banio galvose. Ir keisti jį kažkuo kitu tikriausiai irgi būtų auditorijos apgaudinėjimas, nors šiandien, pažvelgus diplomuotos istorikės žvilgsniu, šiek tiek ir nesmagu dėl košės, kuri anuomet virė mūsų smegeninėse.

Be to, mes juk ne istorijos egzaminui ruošėmės: patys to nežinodami – gal tik miglotai nujausdami, ruošėmės daug svarbesniam egzaminui.

Sausio 13-ąją, jau prašvitus, sutikau Joną Banį prie Aukščiausiosios Tarybos, ką tik parėjusį nuo Televizijos bokšto. Ryžausi paklausti „Ar ten tikrai buvo žmonių žudynės?“ O jis atsakė „Ne, ten buvo traiškynės“, ir nusisukęs įsimaišė į minią...

Kai žiūrėjau Roberto Mullano „Mes dainuosim“, labai gailėjausi, kad scenarijų rašė ne Jonas – būtų išėjęs visai kitoks, nepalyginamai geresnis filmas. Bet, matyt, Sausio 13-oji vis dar per daug asmeniška, per daug gyvai kraujuojanti ne tik Jonui, bet ir visiems kitiems rašytojams bei poetams, kurie ten buvo, tačiau štai jau trečias dešimtmetis nesiryžta liestis prie šios temos. Todėl kol kas apie mūsų – taip, ir apie mūsų – pasipriešinimą sovietinei sistemai tepasakoja „Emilija iš Laisvės alėjos“, kurios reklaminis plakatas taip primena garsiąją „Bananų baliaus“ įkarštyje Trispalvę iškėlusios merginos nuotrauką.

O dėl istorinės tiesos, tai jeigu filme su ja būtų prasilenkta taip smarkiai, kaip kai kurie vaizduoja ir įsivaizduoja, Česlovas Stonys – gyvas dėl Jono Jurašo atleidimo kilusio skandalo dalyvis – turbūt nebūtų jame filmavęsis, ar ne? Trumpiau tariant, filmą vertą pasižiūrėti visiems ir iš skirtingų perspektyvų, o aš tikrai eisiu dar kartą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Paprieštarauti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokyklos realybė: kai mokytoja nenori dirbti, dainuojame V. Šiškausko dainas (62)

Esu 8 klasės moksleivė ir norėčiau kreiptis į gerbiamą švietimo ministrę dėl mokslo metų ilginimo. Labai daug moksleivių piktinasi, kad bus ilginami mokslo metai, bet nepagrindžia, kodėl tai yra blogai. Todėl aš norėčiau išsakyti savo nuomonę.

Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje (381)

Pastaruoju metu vėl pasigirdus kalboms apie tai, kaip visuomenei dera solidarizuotis su pensininkais, nepaliauju galvoti apie tai, kad tam, kad sulauktum visuomenės solidarumo, turi priklausyti kažkokiai socialinei grupei: būti pensininkas, mama, neįgalusis, bedarbis ar dar kas nors. Būdamas „normalus“, jaunas ir dirbantis turi tik vieną pasirinkimą – solidarizuotis pats, ir užmiršti, kad kažkam valstybėje rūpi. Esi tas, kuris išlaiko, moka mokesčius ir „suka“ ekonomiką.

Norėjome Vilniuje nusipirkti butą – du pasiūlymai privertė sudvejoti realybe (60)

Su vyru dairomės buto, todėl beveik kasdien tikrinu nekilnojamo turto (NT) skelbimų portalus. Nuolat domintis, kas vyksta šioje rinkoje, bet koks nuokrypis nuo normos sukelia daug klausimų. Taip atsitiko ir šį antradienį: viename iš populiariausių NT puslapių pastebėjau du naujus 3 k. butų Vilniuje skelbimus: vienas A. J. Povilaičio gatvėje, kitas – Tuskulėnų. Įtarimų sukėlė tai, kad abiejų nenormaliai žema kaina: abu analogiško išplanavimo, iš nuotraukų sprendžiant, padoraus remonto, tačiau abu tekainuoja po 30 tūkst. eurų.

Moteris prisiminė šiurpų persekiojimą kelyje: gailiuosi tik vieno (155)

Noriu pasidalyti savo patirtimi. Viskas įvyko prieš 7 metus... Važiavau iš Vilniaus pro Nemenčinę link Pabradės, pravažiavus Nemenčinės tiltą per upę ir sankryžą, kur baigiasi miestelis (dabar ten – žiedinė sankryža), pastebėjau, kad „prisikabino“ automobilis, važiuojantis labai nesaugiu atstumu.

Gavusi atsakymą iš „Sodros“ besilaukianti moteris apsiverkė: ką aš pavogiau iš Lietuvos? (296)

Šiuo pasakojimu noriu perspėti būsimas mamas, kad jos tik atidžiai suskaičiavusios išdirbtas dienas, sutiktų su gydytojos siūlymu eiti dekretinių atostogų.