Emigranto užrašai. Žmogiškumo apraiškų Suomijoje beieškant

 (622)
Nenoriu išsiplėsti ir pasakoti, kaip gi atsidūriau Helsinkyje, Suomijoje. Galiu tik pasakyti, jog tai įvyko visiškai atsitiktinai. Jau trečią mėnesį gyvenu, dirbu ir nuotoliniu būdu mokausi dvyliktoje klasėje Helsinkyje. Jaučiu didžiulį norą pasidalinti savo pastebėjimais apie suomius.
© Shutterstock nuotr.

Šiame straipsnyje nesiruošiu rašyti apie Suomijos sistemą, kuri išties yra įspūdinga žmogaus teisių, socialinės apsaugos srityse. Galbūt tai padarysiu kitą kartą, kai geriau viską pati suvoksiu ir išanalizuosiu. Žinokit tik tiek - žmonės čia, lyginant juos su lietuviais, gyvena labai gerai ir net šuo čia turbūt turi daugiau teisių nei žmogus Lietuvoje.

Vidutinė alga čia daugiau nei penkis kartus didesnė už lietuviškąją, ir kartais susidaro įspūdis, jog nieko čia niekam netrūksta (finansine prasme) ir visi visko čia pertekę. Tačiau manau, jog šis straipsnis bus aktualus lietuviams tuo, kad suomiai man įrodė, jog pinigai ir geros gyvenimo sąlygos neatneša laimės (o tą įrodo ir statistika - Suomija pasaulyje pagal savižudybių skaičių yra penktojoje vietoje). Iškart noriu patikslinti, jog viską, ką jums ruošiuosi papasakoti, savaime suprantama, taikau ne visiems suomiams, nes visada yra išimčių, kurias aš retsykiais randu ir labai jomis džiaugiuosi.

Nors iš pirmo įspūdžio suomiai ir gali atrodyti nuoširdūs, paslaugūs ir draugiški, tačiau tikrovė yra visai kitokia. Drįsčiau teigti, jog suomiai yra labiausiai užsidariusi ir kitų prie savęs neprisileidžianti tauta. Kažkas sudėtingo ir nesuprantamo suomiui – žiūrėti nepažįstamiesiems į akis. Jei nepažįstamas žmogus, žiūrėdamas suomiui į akis, sugauna jo žvilgsnį ar net jam nusišypso – suomis susinervina, susijaudina ir jo galvelėje iškart ima suktis šimtai minčių: „Kas jis/ji? Ko jis/ji nori iš manęs? Ką jis/ji galvoja apie mane? Ar kažkas su manimi negerai?“

Jei kokį nors suomį užkalbintum metro ar vieną sėdintį parke ant suoliuko, ar vedžiojantį šunį, tiesiog norėdamas pakalbėti su juo apie gyvenimą ar apie orą, jis kaipmat pamanytų, kad tu pamišęs, išprotėjęs, girtas ar kažko vartojęs, dievaži, drįstantis brautis į jo erdvę!

Apie mėnesį važinėdama metro į darbą ar tiesiog kur vaikštinėdama klausydavausi muzikos. Kartą, eilinę savaitės dieną, pamenu, pamiršau savo MP3 grotuvą namuose, ir jau tą pačią dieną buvau šokiruota. Ryte važiavau prigrūstu metro, kuris buvo visiškai tylus - nieks nesikalbėjo tarpusavyje. Vakare važiuodama metro išgirdau tik angliškai besikalbančius, aiškiai studentus ar emigrantus. Ėmiau stebėti suomius. Jau ir anksčiau žinojau, kad jei suomiai vienas kito nepažįsta, tai jau tikrai nesikalbės. Tačiau negi jie visi važiuoja vieni? Juk jei važiuoja ne vieni, o su draugu, draugais, žmona ar vyru, tai būtų visai natūralu, jei jie kalbėtųsi tarpusavyje.

Atidžiai juos stebėdama (kas suomius, manau, itin trikdė) ėmiau pastebėti, jog žmonės iš pirmo žvilgsnio galėdavo atrodyti kaip nepažįstami, ir jei tik kartais keliais žodžiais persimesdavo, tai tik tada ir galėdavau suprasti, jog juos kažkas sieja. Toks jausmas, jog visi prieš save pasistatę sienas, niekas neturi draugų, artimų žmonių.

Važinėdama metro pastebėjau, jog kalba, neatsižvelgiant į savaitės dieną, metro dažniausiai tik emigrantai ir suomiai, kuriem kas nors paskambina telefonu, o daugiausiai suomiai kalbėdavo (o gal tiksliau įžūliai girti šūkaudavo) tik penktadienio vakarais ir šeštadieniais, bet tik todėl, jog suomiams penktadienio vakaras ir šeštadienis – laikas prisigerti.

Kalbant apie vyrų ir moterų santykius, pasidaro liūdna. Nieks čia neapsikabina, nesilaiko už rankų, nesibučiuoja viešose vietose, net juoką ne girtų žmonių retai teišgirsi. Kartą pamačiau merginą su gėlėmis ir supratau, kad ji turbūt pirma mergina, kurią teko matyti su gėlėmis. Ir juokingiausia, jog turbūt jos tikrai buvo ne nuo šiltus jausmus jaučiančio jai vyro, nes dovanoti ką nors patinkančiai merginai suomiui atrodo visiškai nebūtinas dalykas. Juk visi čia gerai gyvena ir viską, kas jiems patinka, patys gali nusipirkti. Dar viena priežastis, aišku, iškreiptas feminizmas. Jei vaikinas su savo mergina eina į kiną ar kavinę, kiekvienas moka už save. Jokio džentelmeniškumo ir jokių gražių gestų iš vyriškosios pusės.

Taip pat komplimentai yra labai retas dalykas Suomijoje. Jų čia tiesiog nieks niekam nesakytų, net jei ir norėtų. Nei vyrai moterims, nei kolegos kolegoms, ir tai yra viena iš suomiams bendrų charakterio savybių. Grįžtant prie feminizmo, tai jį lėmė ne tik geros gyvenimo sąlygos, bet ir istorija. Suomija buvo pirma šalis Europoje, kurioje moterys gavo lygias balsavimo teises 1906 metais. Per karus, kuomet dirbantys vyrai ėjo kariauti, moterys pasilikdavo namuose ir rūpindavosi ūkiu ir šeima, užsiimdavo sunkiausiais, vyriškais darbais. Jau ilgą laiką Suomijoje moters pozicija yra visiškai tokia pati, kokia ir vyro! Čia normalu vaikus atiduoti į darželį ir abiem tėvams eiti dirbti, labai retais atvejais suomė moteris būna tik namų šeimininkė. Greičiausiai suomis vyras būtų labai įsižeidęs ir jaustųsi išnaudojamas savo žmonos, jei ši visą dieną būtų su vaikais ir palaikytų tvarką namuose.

Kalbant apie jaunimą - dar liūdnesnė situacija. Kadangi nėra kur susipažinti, o vis dėlto tam yra poreikis, tai pagrindinės vietos „pažindinimuisi“, gausiai lankomos suomių ir ne suomių jaunuolių, – barai ir klubai. Šiose vietose, kur nors gatvėje nepažįstamojo užkalbintos, regis, kuklios ir nedrąsios suomės, išgėrusios alkoholio tampa gašlūnėmis, drąsiai ir garsiai kalbančiomis nešvankybes ir besikarstančiomis pirmiems pasitaikiusiems vyram ant kaklų. O vyrai čia ateina prisigert ir rast vienkartinių girtų panikių pasilinksminimui.

Dažnai penktadienio vakarais, šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais, galima skaičiuoti žmones, kuriuos matai vemiančius tiesiog gatvėje. Gėrime jie neturi saiko, o apie tai, jog tai išvis yra nereikalingas/nebūtinas dalykas, tai net ir kalbėt su jais neverta. Ką tu juos paprotinsi, kai kiekvieną mėnesį jie keltais keliasi į Taliną vien tam, kad prisipirktų ten alkoholio, kadangi šis Taline pigesnis. Iškrypusi, sugedusi visuomenė.

Man ėmė kilti natūralus klausimas: „Tačiau gal jie kenčia? Gal jie norėtų, jog viskas būtų kitaip?“ Draugas Slava, pragyvenęs Suomijoj šešis metus ir išvykęs į gimtąją Rusiją, o po to keliausiantis į PAR dirbti, man pasakė: „Aš šešerius metus tikėjausi, jog gal suomiai tik atrodo šalti išore, tačiau gal įmanoma „atidaryti“ juos ir pamatyti, jog viduje jie yra šilti žmonės. Deja, po šešerių metų gyvenimo čia esu įsitikinęs, jog jie šalti tiek išore, tiek vidumi“. Traukinių stotyje palydėjusi jį į traukinį į Sankt Peterburgą, dar gavau patarimą nebūti čia daugiau nei trejų metų, „o tai traumą turėsi, reiks gydytis“.

Gyvenu Suomijoje tik trečią mėnesį, tačiau taip lengvai ir neklystamai atskiriu emigrantus nuo suomių! Ne tik dėl savaime suprantamų kitataučiams bruožų (tamsių plaukų, ir pan.), tačiau ir dėl emigrantų akių, kurios yra gyvos!

Pabendravusi su emigrantais, galėčiau juos suskirstyti į dvi grupes. Vieni, perpratę suomius, sąmoningai, o gal ir nesąmoningai, ėmė burtis į emigrantų bendrijas, kurių apstu tarptautinėse bažnyčiose, kuriose mišios vyksta anglų kalba, įvairiuose tarptautiniuose centruose. Taip jie rado savo išsigelbėjimą ir atsakymą, kaip neišprotėti Suomijoje - burdamiesi į bendraminčių grupes. Kita grupė – emigrantai, kurie nesibūrė į bendrijas ir tapo vienišiais, liguistai ištroškusiais bendravimo, ir, drįsčiau teigti (esu savo kailiu patyrusi), beveik visada turinčiais maniakiškų ypatybių.

Atvažiavus į menkai pažįstamą šalį, natūralu, jog norėjau geriau pažinti suomius. Emigrantai man buvo neįdomūs. Tačiau dabar situacija ima keistis, nes po bendravimo su suomiais dažniausiai lieku labai jais nusivylusi. Man susidarė įspūdis, jog didžioji dalis suomių visiškai nežino, ko jie nori iš gyvenimo, ir net išvis daug apie jį negalvoja.

Jie įsprausti į savo taip mylimų taisyklių ir geros sistemos rėmus, dėl nieko nesirūpina, negalvoja apie ateitį, nes visada gerai gyveno ir net jei kažkas atsitiktų, pavyzdžiui, prarastų darbą, valstybė galėtų skirti jiems butą ir visokių pašalpų, su kuriomis jie galėtų sau ramiausiai pragyventi visą likusį gyvenimą tiesiog nieko neveikdami (daug kas taip ir daro ir, manau, jog valstybė netrukus imsis priemonių, nes tai darosi tiesiog juokinga).

Manyčiau, dėl to žmonės čia labai nuobodūs, be kažkokių didesnių siekių, svajonių. O ir pats miestas visiškai neįkvepiantis, visai kaip ir patys suomiai. Nėra istorijos jame, jokių senų pastatų, ar net įspūdingo moderno. Viskas švaru ir sterilu, šluostoma ir šveičiama kiekvieną plytelė, kiekvienas kampas. Kur bepasisuktum, čia viskas jau sutvarkyta ir apmąstyta. O ir jokių benamių šunų ar kačių neišvysi čia. Lietuva suomiams būtų egzotika.

Galėčiau dar rašyti ir rašyti, ir nors esu čia tik trečią mėnesį, tačiau esu įsitikinusi, jog būtų įmanoma parašyti storą knygą plonyčiais lapais vien apie suomius, tačiau, vargu ar atsiras toks autorius, nes berašydamas turbūt subloguotų ir nusispjautų galiausiai.

Kiekvieną dieną matydama bejausmes, šaltas, atbukusias suomių akis, kuriose sunku užčiuopti sielos užuomazgas, ėmiau idealizuoti lietuvius. Lietuviai man šimtus kartų atrodo laimingesni, nors ir gyvena žymiai blogesnėmis sąlygomis. Jie daug gyvesni, emocionalesni, tikresni, daug įdomesni, šaunesni, ir apskritai - turintys daug daugiau gerų charakterio savybių, o svarbiausia - daug žmogiškesni.

Esate emigravęs (-usi)? Norite pasidalinti įspūdžiais ir papasakoti apie savo kasdienybę kitiems DELFI skaitytojams? Rašykite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite mūsų sistemoje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Gyvenu Vilniuje ir uždirbu tiek, kad kiti gali pavydėti: štai jums planas, kaip to pasiekti (225)

DELFI publikuotos 25-erių metų jaunuolio mintys apie jo uždirbamą atlyginimą paskatino pasidalinti savo patirtimi DELFI diskusijų skiltyje ir kitus panašaus amžiaus skaitytojus. Skelbiame vieno iš jų nuomonę, kuri galėtų suteikti paskatos dabartiniams moksleiviams, kaip siekti gerai apmokamo ir patinkančio darbo. Išsakytos mintys susilaukė didelio kitų skaitytojų palaikymo.

Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos (189)

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.

Merginą butas nuomai iškart sužavėjo – tik vėliau sužinojo gėdingą „šeimininkės“ planą (122)

Esu studentė, kartu su draugu praėjusios vasaros rugpjūčio mėnesį pradėjome ieškoti vieno kambario buto nuomai. Kadangi tuo metu, sužinoję kur įstojo, į miestą atvyksta daug naujų studentų, jie pradeda ieškoti buto, rasti namus nuomai vasaros pabaigoje nėra lengva. Daugelis butų greit išnuomojami, kainos gana didelės, o visi bendrabučiai – užimti, tad bet koks naujas skelbimas iškart sudomina. Taip greit mažėjant butų pasirinkimui, atsirado vienas naujas skelbimas, kuris iškart patraukė akį.

Mokytoja pratrūko: ministre, padarykite namų darbus (623)

Į tamo.lt mokytojai gavo informacinius teiginius iš ŠMM. Kadangi teigiama, jog vyksta polemika atostogų ilginimo klausimu, pabandykime padiskutuoti (grotelėmis pažymėti teiginiai iš gautos žinutės).

Emigrantą pribloškė Seimo narių pasiūlymas: neduoda ramybės, ką daro valdžia (37)

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.