Emigranto į Angliją istorija: pradžia - sunkesnė nei įsivaizdavaupirmoji dalis

 (163)
Atvykau į Angliją 2008 metais, vedamas noro pritaikyti kalbos žinias, įgytas per 13 metų, bei paragauti „vakarietiško“ gyvenimo. Išvažiavau iš Lietuvos ekonomikos piko laikotarpiu. Esu vilnietis ir tuo metu man buvo 21-eri, gyvenau su tėvais, visi turėjome darbus, mano vidutinis uždarbis siekė 2000 Lt per mėnesį. Tai jaunam žmogui su minimaliomis išlaidomis neatrodė mažai.
© AFP/Scanpix

Gavau užuominą iš draugų, kurie nuomojosi trijų kambarių namą Anglijoje, kad jie galvoja vieną kambarį išnuomoti. Taigi nusprendžiau viską nutraukti ir bandyti laimę. Pirmą sykį įsėdęs į lėktuvą buvau nusiteikęs labai optimistiškai. Buvau apie save neįtikėtinai geros nuomonės ir jau įsivaizdavau, kaip Anglija mane pasitinka išskėstomis rankomis, su raudonu kilimu ir begale darbo pasiūlymų. Deja, klydau.

Atvykęs pas draugus, įsitaisiau savo dviviečiame kambaryje. Namas buvo tikrai geras ir erdvus, gyvenome vos keturiese: aš viename kambaryje, porelė draugų – šeimininkų - kitame, ir dar vienas draugas buvo vienviečiame kambaryje. Apačioje - erdvi svetainė su odiniais baldais bei didele virtuve. Gyvenimo sąlygomis skųstis negalėjau.

Kitą dieną nuėjau į draugo rekomenduotą agentūrą, kur užpildžiau registracijos anketą, išsprendžiau juokingai lengvą testą bei buvau pokalbyje apie darbo pobūdį. Iš karto pasakiau, jog ieškau tik „ofisinio“ darbo, taigi darbu įvairovė sumažėjo iš karto. Agentas pasakė, jog turi vieną klientą, kuris ieško vadybininko padėjėjo ir suorganizavo mums pokalbį.

Pirmas pokalbis buvo sėkmingas, taigi buvau atrinktas antram susitikimui. Po antro, detalesnio interviu, atsakymo laukiau kone dvi savaites. Galiausiai darbo vietos negavau. Kadangi agentūros darbuotojai padėjo surasti potencialią vietą beveik iš karto, tikėjausi, jog taip bus ir toliau, taigi tiesiog kantriai laukiau skambučio iš agentūros su kitu darbo pasiūlymu. Skambučio nesulaukiau visą mėnesį ir supratau, jog suklydau pasitikėjęs tik agentūra ir nieko pats nedarydamas. Griebiausi už galvos ir pradėjau aktyviau dirbti ties darbo paieškomis.

Su draugu iš vienviečio kambario nusprendėme aplankyti visas mieste esančias agentūras (gyvenu Nortamptono mieste, apie 70 mylių į šiaurę nuo Londono). Apsirengėme kostiumus ir išėjome medžioti darbo. Tą dieną užsiregistravome ir savo CV palikome apie 15-oje agentūrų. Draugas skambučio sulaukė jau kitą dieną ir netikėtai gavo darbą DHL kompanijoje, IT srityje. Ten jis dirba ir iki šiol.

Emigranto į Angliją istorija: pradžia - sunkesnė nei įsivaizdavau
© Scanpix

Mano sėkmė nebuvo tokia greita... Skambučio nesulaukiau nei kitą dieną, nei kitą savaitę, nei kada nors po to. Taigi, ilgai nelaukęs, nusistačiau tvarkaraštį – keltis 10 val. ryto, griebti kompiuterį, laikraštį, tušinuką ir leistis žemyn į virtuvę darbuotis. Kiekvieną dieną išsiųsdavau po keliasdešimt CV ir motyvacinių laiškų, bei pildydavau anketas. Tai buvo mano pastovus darbas ateinančius du mėnesius.

Gaudavau neįtikėtiną kiekį laiškų, visi rašė vieną: „Thank you for applying for the position. The interest in this position has been enormously high. Therefore, after a detailed consideration, we regret to say that your application has not been successful. We are looking forward to receiving application from you in the future“ (liet. Dėkojame, kad kreipėtės dėl šių pareigų. Susidomėjimas šia pozicija buvo neįtikėtinai aukštas. Todėl, po detalių svarstymų, mes apgailestaujame, kad tenka jums pasakyti, jog jūsų paraiška nebuvo sėkminga. Mes tikimės gauti prašymą iš jūsų ateityje).

Po kurio laiko pradėjo kamuoti baimė ir nerimas, kad vis dėlto norimo darbo susirasti nepavyks. Santaupos garavo, o draugai psichologiškai irgi nepadėjo. Iš visų pusių girdėjau: „ko tu čia maivaisi? Ko tu toks „pasikėlęs“? Ieškai nežinia ko! Kas tu toks, kad gautum tokį darbą, kurį dirba anglai. Aplink pilna darbų sandėliuose ir fabrikuose, jau seniai turėtum savo 700 svarų per mėnesį“. Buvo neįtikėtinai sunku atsilaikyti prieš finansinį bei psichologinį spaudimą ir neįsidarbinti sandėlyje. Tačiau laikiausi ir užsispyręs toliau ieškojau to, ko norėjau.

Po trijų mėnesių paieškų galiausiai gavau kvietimą į pokalbį vietiniame koledže, priėmimo administratoriaus darbui. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, nors supratau, jog tai tik pokalbis. Atvykęs į vieta nenustebau, jog tarp visu 9 kandidatų esu vienintelis emigrantas. Džiaugsmas išnyko ir sau tariau: „na, bent jau patirtis...“.

Pirmas etapas – testas: reikėjo kaip įmanoma greičiau iš duotų penkių eilučių su įvairiais žodžiais išrinkti tą, kur vieno žodžio reikšmė logiškai skiriasi nuo kitų žodžių (angl.delete the odd word; liet. išbraukite keistą žodį). Per vieną minutę reikėjo atlikti kuo daugiau tokių uždavinių. Kitas pratimas – užsidėjus ausines išklausyti tekstą ir užpildyti tam tikrą formą, naudojant išgirstą informaciją. Sunku nebuvo, tad pamaniau, kad susitvarkiau gerai. Dar vienas etapas – pokalbis.

Į pokalbių kambarį buvome kviečiami po vieną. Įėjęs pamačiau vidutinio amžiaus moterį ir indiškos išvaizdos vyriškį. Pokalbis truko apie 15 minučių, stengiausi atskleisti jiems kuo daugiau savo profesinių privalumų, bei pateikti tai pokalbio forma, įterpant šmaikščias ir juokingas istorijas, kad pokalbis neatrodytų nuobodus. Prisimenu, kad netgi užsiminiau apie Leniną ir jo frazę „to learn, to learn, to learn” (liet. mokytis, mokytis, ir dar karta mokytis).

Pokalbį atlaikiau ir jau grįžinėjau namo. Rakinau duris, kai staiga suskambo telefonas. Atsiliepiau. Moteriškas balsas tarė: „Sveiki, mums patiko jūsų kandidatūra, kada galėtumėte pradėti?“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytoja pratrūko: ministre, padarykite namų darbus (614)

Į tamo.lt mokytojai gavo informacinius teiginius iš ŠMM. Kadangi teigiama, jog vyksta polemika atostogų ilginimo klausimu, pabandykime padiskutuoti (grotelėmis pažymėti teiginiai iš gautos žinutės).

Emigrantą pribloškė Seimo narių pasiūlymas: neduoda ramybės, ką daro valdžia (32)

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.

Vyrą papiktino keista Kauno vairuotojų savybė (168)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė pasipiktinusio skaitytojo Igno informacija. Kauno gatvėse vyras esą pastebi keistą vairuotojų elgesį. Pasak jo, daugelis automobilių važiuoja antrąja kelio juosta, nors pirmoji dažniausiai ir būna laisva. Ignas teigia, kad toks neapgalvotas vairuotojų elgesys blogina eismo sąlygas ir gali tapti avarijų priežastimi. Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia diskusijai šia vairuotojams svarbia tema.

Agresyvaus persekiotojo kelyje vyras negali pamiršti iki šiol: baimės buvo daug (113)

2009 m. iš „Dotnuva – Akademija“ per Kėdainius link Cinkiškio automobilio priekaboje vežiau brangius baldus: 5 gražaus dizaino svetainės kėdes (vienai daugiau nei 200 metų) ir odinių baldų komplektą: du minkštasuolius ir sofą. Baldus nuo lietaus buvau apdengęs permatoma polietilenine plėvele. Už Kėdainių pasivijo „Mersedes-Benz“ vairuotojas (numerio neprisimenu). Kartą bandė lenkti, bet nelenkė, matyt, pasižiūrėjo, įvertino ir laukė akimirkos. Važiavo gal kilometrą, gal du iš paskos per 50 metrų. Matyt, laukė.

Perskaičiau 25-mečio skundus – mano pensija už tavo atlyginimą mažesnė (172)

Perskaičius laišką „Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje“ man kilo minčių. Suprantu, kad laišką parašė žmogus, kuriam šiuo metu yra labai blogai. Todėl negalima ant jo pykti, tačiau aš papasakosiu apie save.