Emigrantė: visų komentatorių nusivylimui – ne visi mes vagys ir tinginiai

 (103)
Paskutiniu metu pažiūrėjus žinias ar informacines laidas, taip pat paskaičius straipsnius ar pasinaudojus kitomis komunikacinio pobūdžio prieigomis, sugenda nuotaika. Jau senokai pastebėjau tendenciją, kad žmonės tampa labai žiaurūs ir be paliovos vieni kitus diskriminuoja. Esu lietuvė ir gyvenu užsienyje. Taip, esu emigrantė ir negana to – esu susižadėjusi su užsieniečiu.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Užtenka šių dviejų sakinių, kad pasipiltų labai negražūs komentarai apie tai, jog tikriausiai esu besmegenė, užsienyje šoku striptizą, o mano būsimasis yra koks nors senas turtuolis, kurį sužavėjau „per lovą“. Deja, žmonės dažniausiai sprendžia apie kitus pagal savo sugedimo lygį ir pila šiukšles iš didelio pavydo arba pykčio, neva kodėl kitam pasisekė geriau negu man. Labai gaila, kad šabloniškumas lemia nuomonę apie nepažįstamą žmogų.

Turiu daugybę draugų iš įvairiausių pasaulio kampelių, juos pažinusi supratau, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją ir skirtingas priežastis, kodėl išvyksta svetur. O tu priežasčių būna labai daug ir įvairiausių: noras keliauti ir pažinti kultūras, noras mokytis ir praplėsti akiratį, sudėtinga politinė padėtis, skurdas ir nepriteklius, meilė…

Mano istorija labai paprasta. Baigusi universitetą (ne, ne paskutiniu metu neigiamai eskaluojamą MRU) niekaip negalėjau susirasti darbo pagal specialybę. Baigiau ne vadybą ir ekonomiką, kad galėtumėte kritikuoti kvailumu. Baigiau praktišką specialybę, kuri mane tikrai domino ir esu tam gabi, o visi statistiką sudarinėjantys žurnalai sako, kad ji reikalinga. Tačiau man nesisekė - nors nusišauk! Nebuvau išdidi ir dirbau įvairius darbus, tačiau širdyje jaučiau, kad kažkas ne taip – tarsi visas pasaulis prieš mane nusistatęs ir man reikia kažką keisti.

Draugai iš užsienio kvietė atvykti ir pamėginti įsikurti, galvoju kodėl gi ne? Neturiu, ko prarasti, kol jauna ir be vaikų. Gyvenu svetur jau antrus metus ir iš tikrųjų nuo pat pradžių man viskas ėjosi lyg per sviestą. Žinau, kad taip nebūna ir skamba per gerai, be abejo, draugai man daug kuo padėjo, tačiau čia man pradėjo šypsotis sėkmė. Gyvenu ne Anglijoje, kaip daugelis – būtų per daug paprasta, nes kalbą moku puikiai. Išvykau toliau ir visai nesvarbu kur, tiesiog, matyt, man buvo lemta toje šalyje atsidurti. Ir tokių kaip aš – daugybė.

Tikiu, kad kiekvienam žmogui skirta nugyventi savo istoriją ir vienokiu ar kitokiu būdu mes atsiduriame ten, kur mums lemta būti. Ko gero, mano gyvenimo pokyčiai turėjo mane išmokyti tolerancijos ir praplėsti mąstymą apie žmogų ir gyvenimą apskritai.

Visų svarbiausia tai, kad svetima aplinka privertė pakeisti požiūrį į žmonių skirtumus ir juos priimti. Kažkada neigiamais epitetais vadinusi lenkus ir rusus, šių tautų atstovus pažinau visai kitoje šviesoje. Supratau, kad dėl tokio tautų priešiškumo Lietuvoje yra kalti tik valdžios atstovai, kurie sąmoningai nori sukiršinti mūsų tautas.

Po kiekvieno gerbiamo Valdemaro Tomaševskio pasisakymo spjaudydavausi ir visus lenkus vadindavau bjauriausiais žodžiais, tačiau iš tikrųjų vienas žmogus neatspindi visumos. Ironiška, kad būtent lenkaitė iš Varšuvos tapo mano geriausia drauge. Ir daugelis kitų tautybių žmonių, kurių mes Lietuvoje nemėgstame dėl neaiškių priežasčių, yra tokie patys paprasti žmonės kaip ir kiekvienas iš mūsų, tiesiog gimęs kitame žemės lopinėlyje.

Kartais savęs klausiu, kodėl tokia maža tauta kaip mes yra tokia susipriešinusi? Kodėl Lietuvoje gyvenantys nekenčia emigrantu, o emigravę – dergia Lietuvą? Kodėl vietoj to, kad džiaugtumėmės tėvynainių pergalėmis ir pasiekimais, stengiamės juos sumenkinti ir piktdžiugaujame, kai kaimyno namas dega? Labai bjauru, kai visos užsienyje gyvenančios lietuvės vadinamos „pigiomis lėlėmis“, o emigrantai bendrai – „tualetų valytojais“. Negalima žmonių klasifikuoti pagal kitų nuodėmes. Tai tas pats kas sakyti, jog visi žmonės vagys, nes pardavėja prekybos centre man išdavė grąžos dviem centais per mažai.

Daugeliu atvejų trūksta elementarios pagarbos žmogui ir profesijoms, kurios neįeina į „elitinių“ profesijų sąrašą. Kas būtų, jeigu visi dirbtume tik direktoriais ir pilotais? Juk kiekvienam žmogui skirtas savas kelias, savi išbandymai ir savas likimas. Vienam iki pilnos laimės užtenka atostogų prie ežero, o kitam ir Afrikos kurortų niekada neužteks. Vieni puikiai gyvena Lietuvoje, o kiti laimę randa svetur. Ir nereikia žmonių žeminti dėl to, kad jų mąstymas neatitinka kažkieno kito.

Manau, kad daugelis gyvenančių svetur supranta, ką turiu galvoje. Visiems tenka pakeisti požiūrį ir nusistatymą į žmogaus tautybę, odos spalvą ar religines pažiūras. Daugeliu atvejų žmogus bijo to, ko nesupranta, tačiau pažinęs – priima ir gerbia. Ilgą laiką bendravau su viena vokiete, kuri niekuo neišsiskyrė iš kitų. Ir tik po keleto bendravimo mėnesių ji pasipasakojo, kad yra musulmonė. Nustebau, kaipgi taip aš nieko nepastebėjau – jokio galvos apdangalo, jokių kalbų, nieko!

O ji paprastai paaiškino, kad jai ir jos šeimai patinka šis tikėjimas, įkvepia ir teikia pilnatvę, tačiau jie nejaučia noro afišuotis ar smerkti kitų, kurie prieštarauja Korano mokymui. Taip aš gavau pamoką, kad ne visi musulmonai yra tokie, kokius rodo per televizorių, o daug ką lemia išankstinis nusistatymas.

Taip pat noriu paneigti dar vieną mitą apie lietuvius emigrantus – visų komentatorių nusivylimui ne visi jie vagys, tinginiai ir žemos kultūros žmonės. Prisipažinsiu, kad ilgą laiką ir aš taip maniau, nes juk visi taip kalba – vadinasi, turi būti tiesa. Tačiau kai įnirtingai nori įžvelgti blogį, būtinai jį ir atrasi. Pirmuoju periodu užsienyje, kol nemokėjau tenykštės kalbos, sulaukiau labai daug pagalbos ir patarimų iš lietuvių, kurie dirba mokyklose, darželiuose, ligoninėse ar vadinamuose darbo centruose. Iš tikrųjų niekada nepagalvočiau, kad svetimas žmogus gali vis dėlto įsilieti į kitą kultūrą ir būti jos dalimi. Dar neteko iš užsieniečių lūpų išgirsti blogų žodžių apie Lietuvą arba lietuvius, nes dideliame emigrantų sraute iš Pietų ar Rytų Europos mes tiesiog išnykstame. Niekas mūsų taip nesureikšmina, kaip mes patys!

Žinau, kad neįmanoma pakeisti visų mąstymo. Tačiau jeigu bent vienas, perskaitęs mano mintis joms pritars, vadinasi, rašiau ne veltui. Tenoriu pasakyti, kad mes nesame tokie blogi, kokiais save laikome. Ir daugelis piktų komentarų ar įžeidžiančių straipsnių gimsta iš nežinojimo arba siauro šabloniško mąstymo. Kartais net sunku suvokti, koks gyvenimas yra įdomus ir kaip netikėtai gali pasisukti – rodos kūrei planus, tačiau viskas krypsta į kitą pusę ir tavo gyvenimo plano neatitinka.

Nesvarbu, kuriame žemės krašte žmogus bebūtų, svarbiausia, kad gyvenimą nugyventų laimingai. Ir jeigu vis tiek manote, kad visos lietuvės yra pasileidėlės, o emigrantai – tėvynės išdavikai, tuomet linkiu tik išminties. Nes kvailas ne tas, kuris nieko nesupranta, o tas kuris nenori suprasti…

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija.

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (108)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (77)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (85)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.