Emigrantas: užsienyje visi šypsosi, o Lietuvoje vaikšto susiraukę!

 (421)
Buvau emigravęs du kartus, ir abu – į Angliją. Pirmą kartą tai įvyko 2008 m. pavasarį, atskridau į Londoną. Atskridęs buvau nusistatęs, kad atvykau visam laikui, bet susidūriau visai ne su tuo, apie ką galvojau, ir su visiškai kitokiais žmonėmis, labai blogai kalbančiais angliškai, visiškai nesuprantančiais anglų kultūros. Prabuvau ten 4 mėnesius, ir grįžau į Lietuvą... (Buvęs darbdavys, suviliojo geresnėmis darbo salygomis ir atlyginimu).
Studentai moka keliauti pigiau
© Shutterstock nuotr.

Tada pasilikau Lietuvoje iki 2010 metų liepos. Teko daug ką pamatyti ir pajausti... Dirbau Vilniuje, netoli darbo biržos, taigi, per pietus kartais užsukdavome į darbo biržos kavinę. Bet teko pakeisti vietą, nes man buvo per sunku matyti kasdien mases bedarbių žmonių, žiūrinčių į tave liūdnom, pilnom nevilties akimis. Tie žvilgsniai išliko atmintyje iki šiol... Niekada nemačiau Anglijoje kažko panašaus...

Būdamas Anglijoje pirmą kartą aš vis stebėdavausi, kad Anglijos laikraščiai daugiausia rašo apie kažkokias nesąmones, apie Beckhamą, apie Madonną, ir daug panašių, taip vadinamų pletkų apie žvaigždžių gyvenimą, o keli puslapiai būtinai tekdavo sportui, dažniausiai tai būdavo futbolas.

Mažai sutiksi neigiamos informacijos ir pasaulio naujienų. Grįžęs į Lietuvą, galėjau vėl džiaugtis skaitydamas apie pasaulį, apie kriminalus, avarijas ir labai tada išpopuliarėjusią krizę.

Dirbau pardavimo vadybininku, ir mes su kolegomis stebėdavomės, kiek, pasirodo, laikraščiai ir TV gali valdyti žmonių elgseną ir nuotaikas. Buvo keista, kai pasirodydavo informacija, kad tam tikrą mėnesį krizė labai paaštrės, pavyzdžiui, kovo mėnesį praneša, kad ateinanti gegužė bus labai sunkus metas, ir jei prieš tai pardavimai sekdavosi pakankamai gerai, tai būtent gegužę rinka sustodavo, o birželio mėnesį vėl atsigaudavo. Tada man ir paaiškėjo ta strategiją, kuri yra naudojama Didžiojoje Britanijoje.

Pasidarė aišku, kodėl laikraščiuose mes nerasdavom tos bauginančios informacijos... Ir dėl ko anglai nežinojo, ką reiškia krizė. Kai mes apie tai pasakodavome, jie tik mojuodavo galvomis, nesuprasdami, ką tai reiškia.

Pabuvęs, kaip jau rašiau, iki 2010 metu liepos Lietuvoje, nusprendžiau grįžti, nes visą laiką po grįžimo, kažkas traukė atgal į Angliją. (Atsimenu, kolegijoje kalbėjau su viena mergina, dirbusia ten, ji pasakojo, kad norėtų išvažiuoti, bet bijojo, nes sakoma, kartą pabandžius emigranto gyvenimą, visada išliks trauka išvažiuoti į kitą šalį). Taigi, susirašiau su jau esančiais ten draugais, nusipirkau biletus už poros savaičių ir iškeliavau.

Jau būdamas prieš tai Anglijoje, žinojau, ko tikėtis, bet, vis dėl to, pirmieji metai buvo, tikriausiai, sunkiausi metai mano gyvenime. Buvo sunku su darbais, vis dar buvo labai blogai su anglų kalba, pradėjau ieškoti miesto, kuriame galėčiau apsistoti, taigi, per pirmus metus spėjau pakeisti 4 miestus. Galiausiai sustojau Šiaures Anglijoje, nedideliame mieste (Didžiosios Britanijos miestų atžvilgiu) Southport su 93 000 žmonių populiacija.

Miestas yra kažkuo primenantis Lietuvą, nes yra daug žalumos. To labai trukdavo Londone, kur kilometrais tu galėjai matyti tik namus ir pastatus. Mieste pakankamai daug emigrantų, ypač iš Lenkijos, Latvijos, ir Portugalijos. Anglai yra labai mieli ir draugiški, ir, turbūt, ne tik šitam mieste, visur kur benueičiau ar nuvažiuočiau į kitą miestą, į kalnus, ar tiesiog į naktinį klubą, jaučiu tą šilumą ir draugiškumą.

Esu skaitęs daug istorijų apie kitų emigrantų išgyvenimus, ir sunkius darbus, ir pačiam tekdavo praeti daug ką, bet juk gyvenimas nestovi vietoj, ir jeigu judėsi truputį į priekį, tai ir gyvenimo sąlygos pasikeičia, o galimybių čia yra tikrai daugiau negu Lietuvoje. Pasitaiko labai daug žmonių, kurie nenori nieko, o tiesiog mėgaujasi tuo, kad viską, ką jiems reikia padaryti, tai nueiti į darbą, atidirbti savo 39 val., kiekvieną penktadienį gauti apmokėjimą, ir nesukti sau galvos kaip išgyventi. Ypač, jeigu yra pora, tai dviejų minimalių atlyginimų pakanka pilnai ir galima dar kažka atsidėti, nors viena kartą į metus kažkur nuskristi pailsėti.

Paskutiniu metu labai daug kalbama apie anglų agresyvią politiką prieš emigrantus, ir netgi jaučiasi tam tikri veiksmai, bet daugiausia viskas išliko kaip ir buvo. Aš suprantu ir anglus. Buvo tūkstančiai atvejų, kai atvažiuodavo vienas žmogus iš šeimynos, registruodavo savo vaikus ir žmoną, gaudavo pašalpas vaikams, kurių net niekada nebuvo šitoje valstybėje. Tai negalėjo tęstis amžinai (ypač labai mėgdavo pasinaudoti tokiu variantu lenkai).

Žinau, kad prašantiems finansinės pagalbos, dabar tenka laukti daug ilgiau, o kartais ir gauti neegzistuojančius paskaičiavimus, tada tenka visą procesą pradėti iš naujo. Ir taip gali tęstis kelis kartus. Bet žinau, kad dirbantiems žmonėms pagalba yra suteikiamia labai greitai. Čia yra pašalpa vadinama working tax credit: jei tu esi vyresnis negu 25 metai, ir negauni tam tikros sumos per metus laiko, valstybė tau padeda, sulyginti tą skirtumą, plius nemokami vaistai reikalui esant, ir kai kurie mokslai. Už vaikus yra mokama, gal nedaug, bet yra mokama.

Kai dėl anglų nuotaikų, per paskutinius metus apklausos rodo, jog jie nori, kad emigrantų sumažėtų, arba neliktų išvis. Bet buvo labai keista matyti, kaip ponas Džeimsas Kameronas, garsiai sakydavo, kad dabar mes užsiimsime emigrantais, ir tuo pačiu momentu atidarė valstybės sienas dar dviem valstybėms: Rumunijai ir Bulgarijai. Sekanti, spėju, bus Ukraina, veiksmai neatitinka žodžių.

Asmeniškai aš visiškai nepajutau tos neapykantos, darbe gavau nedidelį paaukštinimą, pažįstamieji gauna pašalpas, kaip ir gaudavo, anglai išliko tokie pat malonus kaip ir buvo. Mokydamasis koledže fotografijos, patekau į grupę su vien tik anglais, ir jaučiausi nepatogiai tik pirmą paskaitą, buvau praleidęs vieną pamoką dėl sūnaus pablogėjusios sveikatos ir labai nustebau, kad grįžus kitą pamoką, tie “patys agresyviai nusistatę prieš emigrantus anglai man maloniai rodė, ką aš praleidau ir suteikė informaciją apie tai.

Parduotuvėse užeidamas ir paklausdamas pagalbos, visada gausi pagalbą, gatvėje paklausdamas apie kažkokį adresą visada gausi paaiškinimą, o kartais net ir nueina su tavimi, parodo. Ir tai, neskaitant tų šimtų “SORRY” per dieną, parduotuvėje paklausęs, bet kurio konsultanto visada sulauksiu malonaus aptarnavimo. Atsimenu, kai Akropolyje kažkokioje rūbų parduotuvėje negalėjau rasti marškinėlių modelio, kuris buvo ant manekeno, nuėjau ir paklausiau konsultanto pagalbos, kuris mane nusiuntė pas kitą, dėl to kad čia ne jo skyrius, antrasis nusiuntė pas trečą, nes labai užimtas, o trečiasis pasižiūrėjęs į manekeną pasakė: tokio modelio nėra šiuo metu... Yra nemokama struktūra, vadinama “citizens advice bureau”, kuri lygiai tiek padeda emigrantams, kaip ir anglams.

Grįždami į savo šalį, į Gimtinę, ir tai nėra tik mano nuomonė, o beveik visi su tuo susiduria, jauties, kad patekai į kitą pasaulį, į irzlų, agresyvų, piktą pasaulį, kur nėra svarbu, ar tu kaltas, ar ne. Kai manęs klausia, kodėl aš esu čia, o ne Lietuvoje, aš niekada nesakau, kad dėl pinigų, nes tai būtų netiesa, tikiu, kad dabar Lietuvoje galima gerai uždirbti, turint noro.

Bet papasakoju istoriją, kap atskridęs į UK, negalėjau sau leisti atostogų pirmus 1,5 metų ir nebuvau Lietuvoje. Ir pagaliau viskas daugmaž stabilizavosi, aš paėmiau atostogas ir nusipirkau biletus. Skridau is Edinburgo į Kauną, buvo ankstyvas rytas, kai nusileidom Kaune, buvau labai laimingas ir atėjęs prie pasų kontrolės langelio, padaviau pasą ir su šypsena veide pasisveikinau…

Muitininko reakcija pribloškė, jis piktai į mane pasižiūrėjo, patikrino mano pasą, ir metė man pasą, tikrąja to žodžio prasme. Be žodzių ir nesuprasdamas tokio valstybės pareigūno elgesio, aš paėmiau pasą ir nuėjau. Per tas atostogas, teko susipažinti su žmonių kultūra iš naujo, naujom akim. Kai tau jau yra su kuom palyginti... ir žinote ką, kai skridau atgal, tie “patys agresyviai nusistatę anglai" buvo labai malonūs: ir šypsenos, ir malonūs pasisveikinimai, ir palinkėjimai...

Ir jie puikiausiai suprasdavo, kad atskrido eilinis lėktuvas, su eiliniais emigrantais, dėl kurių kaltės, anglų gyvenimo lygis suprastėjo, labiausiai po lenkų ir Baltijos šalių emigrantų antplūdžio. Nesakau, kad visi jie tokie švienteji, bet dauguma, tai yra pagrindinė masė anglų (Man tai primena istoriją, kaip Sovietų Sajunga priimdavo savo piliečius, po karo, ir kaip tūkstančiai rusų prašėsi į užsienį, kad tik nereikėtų grįžti į Rusiją. Skirtumas tas, kad nebėra NKVD pajėgų).

Turiu bilietą į Lietuvą, už kelių savaičių skrendu aplankyti giminių, po metų laiko. Įdomu, kaip sutiks tikiuosi, kad kažkas per metus laiko pasikeitė tautiečių mentalitete. Nors pažįstami skrisdami ir grįždami, sako, kad viskas tas pats... O labai gaila… Gal jeigu ta galima būtų pakeisti, gal tas milijonas kurį mes praradome nuo Nepriklausomybės atkūrimo, sugrįžtų atgal?

Dėkoju jums už prarastą laiką, skaitant mano laišką. Tikiuosi, kokia nors informacija bus naudinga tam, kad suprastumėte mus, “emigrantus”.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:



Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (63)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (47)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (10)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.