Emigracija: užsienyje dingo visi kompleksai!

 (44)
Noras gyventi, o ne egzistuoti, vargti ir kentėti verčia daugelį palikti namus ieškant laimės svetur.
© DELFI

Daug teko skaityti apie migrantus lietuvius, jų išgyvenimus bei nelaimingus atsitikimus nutikusius su tautiečiais. Visuomet liūdina skaitant apie įvykius, sietinus su lietuvių nusikalstama veikla, skurdu, alkoholizmu, smurtavimu užsienyje, nes jaučiuosi lyg taip kalbėtų apie visus.

Yra ir kita viso šio reikalo pusė. Dar gyvenant Lietuvoje teko bendrauti ir padėti jauniems žmonėms ištrūkti iš kaimo liūno ir skurdo randant darbą didmiestyje. Ilgainiui ši pagalba buvo tokia karti, jog gailestis apimdavo patį save, o ne tuos, kuriems tos pagalbos reikėjo.

Nekvalifikuoto darbo paieškos paprastos ir gan greitos, bei patirtis ir metai leidžia nebijoti ir nesigėdinti, ko kitą kartą trūksta jaunimui. Tad po suradimo atrodytų viskas eis geryn, kol galų gale prasideda trūkumai kasose, pikti vadybininkai, girti klientai ir kita darbo kasdienybė. Dalis neturi ar nenori bandyti ieškoti išeičių mažinant buto nuomos išlaidų gyvendami po kelis žmones kambariuose, kaip tai yra Anglijoje, tad uždirbami mažai, arba nutikus nemaloniam atsitikimui, atlyginimas būna sumažėjęs nei buvo planuota prieš tai.

Tuomet pesimizmas užlieja jauną darbininką įsiliejantį į įprastinę didmiesčio piktai nusivylusių darbuotojų gretas: motyvacijos dirbti nėra. Tampa jaunas darbuotojas toks pats, kaip ir senas – viskas yra blogai ir geriau būti negali. Dalis žino, kad išeitis yra užsienis ir kimba į gyvenimą kurdami viską iš naujo svetur.

Taip nutiko keliems mano pažįstamiems. Dirbo kasininkais Lietuvoje atvykę iš provincijos. Graudžiai liedavo ašaras gavę mažiau, nei buvo planavę dėl trūkumų ar nenumatytų baudų, apie kurias nebuvo pranešta darbo pradžioje, bet buvo parašyta sutartyje, tad patys „kalti“. Kančios tęstis amžinai negalėjo, ambicijos gyventi geriau privertė krautis lagaminus ir vykti ieškoti laimės svetur.

Dabar žinau, kad vienas studijuoja universitete, kai dar Lietuvoje negalėjo niekur įstoti. Dirba, o iš nuotraukų „Facebook“ visuomet matau su šypsena veide. Kitas rado darbą viešbutyje, nemokėdamas kalbos ir bijodamas kalbėtis telefonu- neva dėl netinkamo balso tembro, kuris kažkodėl tikrai dažnai kliūdavo jo bendraamžiams. Kai matau jį dabar, tai net juokinga prisiminti, kokiu naiviu ir savimi nepasitikinčiu žmogumi buvo.

Sunkumų tikrai neišvengsi, jų pasitaiko, jie grūdina, jų dėka atsiranda ištvermė, savikontrolė, noras tobulėti – pradžioje pyktis, vėliau pasididžiavimas savimi ir bebaimis laukimas naujų migranto įšūkių. Tai ne tėvynė,- kalba kita, kultūra kita, religija kita, maistas kitoks, žmonės kitokie,- bet pripranti. Daugelis džiaugiasi vietinių žmonių gera nuotaika, kuri atsispindi veiduose dažnomis šypsenomis ir turiu šiam „fenomenui“ paaiškinimą!

Pasižiūrėkime, kaip sekasi Lietuvoje uždirbant minimumą. Stresas garantuotas, ir baimė dėl rytojaus. Baimė keisti darbą, nes sunkiai randamas kitas. Nors jaučiamas negarbingas elgesys ir pažeminimai iš aukštesnes pareigas dirbančių darbuotojų, daugelis taikosi su tokia padėtimi kaip savaime suprantama, nes darbo rinkoje bedarbių daug.

Kaip yra Anglijoje? Gauni tą patį minimumą. Anglų kalbos nesupranti, arba supranti mažai, arba supranti šiek tiek geriau, nei kiti migrantai dirbantys už minimumą. Jeigu kažkas ir nelabai sekasi, priekaištai išsakomi ne tau, nes vis tiek paaiškinti nelabai pasiseks, o jeigu ir bando, tai vartojant tuos žodžius kuriais aiškina, atrodo kaip tėčio aiškinimas 3 metukų vaikui, apie tai ką reikia daryti, ir kur geriau nesikišti. Ar gali pykti ant tėčio ar mamos, kuri labiau pralinksmina, nei nuliūdina bandydami kalbėtis su vaiku?

Jeigu atsitiko kažkas, dėl ko tikrai teks prarasti darbą, išgyveni viską, bet žinai, kad darbų yra ir gali drąsiai ieškotis kito su nauja patirtimi. Ar turi jaudintis, jeigu net prarandi darbą dėl nemokėjimo kalbos ir likti be duonos kąsnio? Ne, tiesiog privalai mikliau ieškotis naujo ir todėl nuotaika gera, šypsena veide. Gaunant minimumą, gali sumokėti už kambario nuomą, maistą, transporto išlaidas, nusipirkti drabužius, ar susitaupyti pinigų kelionei į kitą šalį – poilsiui, atiduoti skolas.

O dar kita migrantų dalis studijuoja universitetuose. Juos baigia, moka puikiai kalbą, yra drąsūs ir ambicingi. Apie juos negaliu daug kalbėti, nes mano amžiaus žmogui šios socialinės grupės ypatumai daugiau teoriniame lygyje, bet galiu įsivaizduoti, perspektyvos ir pajamos džiugina ir leidžia „fenomenui“ plisti.

Tačiau ilgiau pabuvę migrantai pradeda mylėti Lietuvą labiau nei kada nors iki tol – nostalgija savo kraštui. Net po daugelio geresnio gyvenimo metų yra noras tiesiog grįžti namo įkvėpti oro su pasididžiavimu ištariant:

-Lietuviškas!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:



Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (63)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (47)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (10)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.