Tačiau kol tai yra politiniai žaidimai ir konkrečiai neliečia žmonių, tai dar įmanoma pakęsti. Taip, aš norėjau, kad Lietuva užsitikrintų sau energetinę nepriklausomybę ir pasistatytų elektrinę. Taip, man atrodo, jog ministrais turėtų būti tik kompetentingi asmenys. Tačiau yra posakis: „ilgai laukęs dar palauk“. Tad vadovaudamasi juo laukiu, kol valdžioje vėl bus tie, kuriais pasitikiu, kuriuos gerbiu ir esu rami dėl jų apsvarstytų sprendimų.

Deja, yra dalykų, kurie negali palaukti „geresnių laikų“ (...). Jau nėra aišku, kas gali paprieštarauti nesibaigiančioms skubotoms reformoms. Skaudžiausia, kai reformos liečia patį svarbiausią valstybės pamatą - švietimą. Galbūt iš šalies tai atrodo išpūstas reikalas ir tik „nieko neišmanančių“ mokytojų ir „nuolat pasipiktinusių“ mokinių dejonės, tačiau po tokio, mano galva, tyčiojimosi iš abiturientų, belieka tik klausimas, ar tikrai valdžia eina išvien su tauta?

Kaip iš dangaus pasipylusios švietimo reformos prasidėjo nuo lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo visiems Lietuvos piliečiams. Niekas neprieštarauja, jog tai yra teisinga, kad gyvendamas toje šalyje, tu turi mokėti jos kalbą ir neturėti jokių privilegijų. Tačiau ar nebūtų logiška tokius opius sprendimus priimti apgalvotai, pereiti prie jų palaipsniui ir leisti žmonėms prisitaikyti? Blogiausia, kad šioje situacijoje laimėtojų nėra. Lietuviai yra nepatenkinti, jog tas pats egzaminas bus vertinamas skirtingai, palengvintai mažumoms. Kas oficialiai reiškia, kad tautinės mažumos „kėsinasi“ į jų vietas universitetuose, kolegijose. O lenkai (apie kitų tautinių mažumų nepasitenkimą neteko girdėti) skundžiasi, jog jie dirbo pagal visai kitą programą. Galų gale, skubotai priimamas sprendimas, jog vietoj 3 autorių, abiturientai galės rinktis iš septynių. Supraskit: „palengvinom jums dalią“. Nesvarbu tai, kad dalis abiturientų perskaitę duotus autorius, suprato, kad kai kurie iš jų visiškai nesusiję su tema.

Švietimo ministras taip susirūpinęs mokinių neraštingumu, jog net pats nesugebėjo ištarti sakinio nepadaręs kelių stilistikos klaidų. Citata iš interviu: „Tai yra daroma tam, kad pažiūrėti ant kiek socialinė aplinka, kaip mes šnekam – šeima, aplinka – įtakoja jo tolesnius visus tiek karjeros, tiek pasiekimų lygius“. Belieka klausimas: kokią teisę jūs turite reikalauti raštingumo iš mokinių (...)?

Tačiau visi šie pokyčiai, mano manymu, lyg ramunėlės lyginant su įvestu naujuoju kriteriniu vertinimu. Nepaisant to, kad, mano nuomone, prie tokio proceso turėjo būti pereinama palaipsniui, galima teigti, jog apie šiuos pokyčius buvo supažindinama gan plačiai. Visur buvo skelbiama, jog „šis vertinimas - tai sistema, kurioje nebus lyginami visų rezultatai Lietuvos mastu. Kiekvienas gaus tiek, kiek jis vertas“. Tačiau apie 2 punktą, kuris skelbia, jog „brandos atestatas su pagyrimu bus išduodamas mokiniui turinčiam ne žemesnius kaip 86 balų visų laikytų valstybinių brandos egzaminų įvertinimus“ buvo nutylėta.

Aš nežinau kaip didieji miestai, bet bent jau mažųjų miestų mokytojai bei mokiniai nebuvo informuoti apie tokius pakitimus. Pati esu abiturientė, rinkdamasi egzaminus abejojau tris ar keturis laikyti. Buvau užtikrinta dėl lietuvių, istorijos ir anglų kalbos, tačiau abejojau dėl matematikos, kurios man būtų užtekę vien metinio pažymio. Tačiau suvokusi, jog be problemų turėčiau surinkti 50 balų ir daugiau (beje, preliminariai surinkau šiek tiek daugiau negu 70) bei užtikrintai žinodama, kad tai man nesugadins atestato ir gausiu jį su pagyrimu, nusprendžiau pabandyti. Ir štai grįžusi po egzamino namo aš atsitiktinai interneto forume perskaitau, jog šiemet skalė išaugo iki 86 balų!

Iš pradžių galvodama, jog kažkas nejuokingai pokštauja, pradėjau ieškoti informacijos. Ir taip, po kokių dešimties minučių paieškoje „Google“ aš ją radau (...). Nuoširdžiai pasakius, esu pasimetusi. Sunku patikėti, jog egzaminas, kurį pasirinkau laikyti tik „dėl savęs“, gali pakišti man koją ir atimti atestatą su pagyrimu. Sunkiausia ne tai, kad skalė pakelta taip aukštai, kas mano nuomone yra neteisinga, o tai, kad abiturientai nebuvo informuoti.

Dabar žinau tik viena: jeigu ši žinia būtų pasiekusi mane vakar, būčiau neatvykus į egzaminą. Vien dėl to, kad tai buvo vienintelis iš keturių egzaminų, kuriuo abejojau. Kiti egzaminų rezultatai manęs negąsdina. Juos laikydama žinojau, kad man jie reikalingi. Galbūt daug kam skamba kvailai, jog „keliu bangas“ dėl tokio menkniekio. Juk nuo atestato spalvos nepriklauso nei studijos, nei karjera, nei gyvenimas. Bet dvylika metų mokyklos suole sėdėjau ne tam, kad dabar sudėčiau rankas bei leisčiau iš manęs tyčiotis.

Visur skelbiama: „jaunimas - mūsų ateitis“. Tad kodėl būtent mes esame priversti kentėti dėl amžino Švietimo ministerijos neapsisprendimo ir reformų gausos?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!