Kaip ir kiti abiturientai, šiais metais privalau kovoti su valstybiniais brandos egzaminais. Niekada nebuvau pati blogiausia mokinė, tačiau negalėjau pasigirti aukštu vidurkiu, pavyzdingu elgesiu. Kaip ir daugelį kitų, mane nugalėjo lengvas tinginiukas, todėl ir egzaminams ruoštis pradėjau tik dvyliktos klasės pradžioje. Čia buvo didžiausia mano klaida, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Jau nuo rudens beveik užtikrintai žinojau, kokius egzaminus rinksiuosi, kurie dalykai sekasi daug geriau nei kiti ir ties kuriais reikės paplušėti. Prasidėjo darbas. Anglų kalba atrodė savaime suprantamas dalykas, vis dėlto mokausi ją ne vienerius ir ne dvejus metus. Būtent toks naivus požiūris ir pakišo koją. Uoliai ruoštis pradėjau likus savaitei iki anglų kalbos valstybinio egzamino. Nors į egzaminą atėjau pasitikinti savimi, tačiau išėjau nusivylusi kaip ir daugelis kitų abiturientų. Tačiau, priešingai, nei kiti nepuoliau rašyti straipsnių, kurie peiktų Nacionalinį egzaminų centrą (NEC), blogus mokytojus, blogą aplinką ir t.t.
Tuomet atėjo supratimas, kad velnias, ką aš veikiau visus dešimt metų per kuriuos turėjau galimybę gilinti savo žinias, o ne tik pasiimti paprastą medžiagą tikintis, jog to pakaks? Nei mokykla, nei egzaminų centras iš manęs tokios galimybės neatėmė. Aš turėjau puikią progą mokytis pas gerus mokytojus, skaityti anglų kalbos literatūrą, klausyti, žiūrėti įvairius filmus anglų kalba, tačiau to nepadariau. Ir kas dėl to kaltas? NEC'as? Vienareikšmiškai - ne. Reikia išmokti pripažinti savo kaltę vien dėl to, ko nepadarei PATS.
Praėjus trumpai savigraužos bangai, pradėjau ruoštis privalomam lietuvių kalbos egzaminui. Į šį egzaminą ėjau užtikrintai dėl kelių priežasčių:
1) Visuomet mėgau skaityti, todėl buvau perskaičiusi ne tik privalomus kūrinius, bet ir begalę kitų, kurie man padėtų ne tik dėl konteksto, bet ir dėl bendro išprusimo;
2) Po anglų kalbos egzamino įgavau motyvacijos ir nusiteikiau pačiam blogiausiam scenarijui, todėl pamačiusi temas tik nusišypsojau iš laimės.
Palyginusi, kaip aš ruošiuosi egzaminui ir kaip ruošiasi mano klasės draugai, nusiraminau. Juk aš, o ne kas kitas, įdeda pastangas. Kiek išmokau - tiek ir gausiu. Lietuvių kalbos egzaminas nuramino ir paguodė.
Tuomet atėjo eilė matematikai. Vėlgi, kartojosi tas pats scenarijus.
Nors ir ruošiausi (vėlgi pradėjau per vėlai), tačiau egzaminas ne tik pasirodė, bet ir buvo sudėtingas. Po egzamino vėl niūri mintis, kad galėjau pasistengti labiau ir klausti ne tik tada, kai versdavo aplinkybės, o tada, kai ko nors nesuprasdavau. Netgi mažiausios smulkmenos būtų padėjusios tobulėti, tačiau tokią galimybę praleidau.
Artėja kiti egzaminai, kuriuos pasirinkau laikyti. Nebesitikiu nieko lengvo ir tam ruošiuosi. Žinoma, per kelias dienas neįmanoma prilaižyti to, ko neprivalgei per visus dvylika metų, tačiau, žinau, kad tai yra mano kaltė.
Visiems abiturientams, kurie verkia dėl brandos egzaminų galiu pasakyti tik tiek - išmokite įveikti kliūtis ir pripažinti savo klaidas. Visi turime tokias pačias galimybes mokytis, mokomės pagal tokias pačias programas, triname tuos pačius mokyklos suolus. Juolab, supraskite, kad ir rašote ne paprastus kontrolinius, o valstybinius brandos egzaminus. Gyvenime niekada nenutiks taip, kad viską gausite ant lėkštutės. Mokykitės ne tik iškalti viską mintinai. Mokykitės mąstyti.
Po šio egzamino maratono, manau, kad įgijau visai kitokį supratimą. Supratau, kad reikia išlikti žingeidžiam ir mokytis kiek įmanoma daugiau. Reikia plėsti savo akiratį, išmokti susitaikyti su pralaimėjimais, tačiau neleisti, kad jie trukdytų judėti tolyn. Po kelerių metų šio „sunkaus“ laiko daugelis net neprisimins, nes gyvenimas yra daug platesnis ir daug įvairesnis, nei mums atrodo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!