Dvyliktokė – apie dantisto kėdę egzamine ir gudraujančius moksleivius

 (89)
Puikai suprantu, kad pabodo visi burnojimai apie anglų kalbos VBE. Tačiau mano laiškas turėjo kažkur nukeliauti. Savaime suprantama, mano laiškui pasiekti NEC'o ausį yra nelemta, tačiau savo nuomonės šį kartą tikrai negaliu pasilaikyti sau.
© DELFI / Tomas Vinickas

Manau, derėtų pradėti nuo to, kad anglų egzaminui ruošiausi tikrai ilgai ir kruopščiai, tuntai skaitymo tekstų buvo atlikti, esė taip pat buvo gliaudomos kaip lazdyno riešutėliai. Kalbant apie klausymą, tai nepaisant to, kad tiek su gimnazijos mokytoja, tiek privačiose mokyklose dariau daugybę užduočių, namuose esu peržiūrėjusi gausybę angliškų serialų.

Turiu pripažinti, jog žiūrint įvairaus tipo serialus niekuomet nekildavo problemas suprantant žodžius ar tarimą, o juk juose vaidino ne vien tik anglai tobula tartimi. Kaip supratote, susikrovusi ganėtinai gerą žinių bagažą, šeštadienio rytą į gimnaziją nukulniavau su noru ir šypsena veide.

Tikėjau savimi, kadangi buvau atlikusi visus egzaminus nuo 2004 m. ir nė vienas manęs neišgąsdino. Lūkuriavau turėdama didelį norą kuo greičiau pradėti, tačiau vos jam prasidėjus supratau, kad iki šiol kalba, buvusi mano „arkliuku“, šįryt „nudvėsė“. Daug kas minėjo, kad tiek kokybė, tiek įgarsinimas buvo tragiški, tad apie tai nedaugžodžiausiu.

Esmė ta, kad egzamino rytą supratau, kad mano išsvajotojo balo šįkart nepasieksiu nė per kur. Susinervinusi ir drebančiomis rankomis pradėjau daryti skaitymo užduotis, kurios irgi pareikalavo nemažai jėgų, sedėjau neviltyje ir mąsčiau, kad iki šiol visos girdėtos liaupsės man, matyt, buvo neteisingos. Užvaldęs jaudulys pakišo koją visur, kur tik galėjo. Egzamino metu jaučiausi lyg dantisto kėdėje.

Baimė kaustė kaip išprotėjusi, o įtikinti save, kad „aš galiu“, darėsi vis sunkiau. Pasibaigus šio lagerio laikui kaip viesulas išėjau iš patalpos. Nenorėjau nieko matyti. Buvau tokia susinervinusi, jog, atrodė, kad tuoj pratrūksiu ašaroti. Grįžusi namo nežinojau, ką reikės pasakyti tėvams, nes pastarieji be galo tikėjo manimi. Na, žinoma, nemažai ir pinigėlių investavo...

Negana to, kitą dieną susitikusi ir pašnekėjusi su draugais supratau, kad oi, ne visi taip „ėmė į galvas“. Pasirodo, buvo gebančiųjų ne tik nusirašyti nuo „paruoštukių“, bet ir galėjusių telefonu „išsigooglinti“ atsakymus. Kalbėjau su gretimo miesto mokinėmis, kurios man pareiškė - „įsijungi lėktuvo režimą, prisiklijuoji su lipnia juostele prie šono, ir „piriot“ į egzaminą“.

Tokie žodžiai mane iš viso „užmušė“. Sekmadienio vakarą bekalbant su tėvais pratrūkau ir pasakiau, jog leidus atsukti laiką atgal, tikrai nedėčiau tiek pastangų mokytis. Pasirodo, gyvenime tiesos keliu eina tik „durnieji“. Matot, kam „parintis“ ir „kalti“, jei gali ramiai „išsigooglinti“ tualeto kabinoje. Supratau, kad net ir tokie, rodos, abituriento gyvenime bene svarbiausi momentai yra klastojami. Nebe naujiena, kad bakalauro diplomą galima nusipirkti net „nesiorientuojant“ toje specialybėje, bet, kad ir VBE...

Atleiskite, gal aš ir senamadiška, tačiau tai priimu kur kas rimčiau. Džiaugiuosi, kad studijuosiu ir veikiausiai gyvensiu užsienyje. Tai, kas susiję su mūsų švietimu, manęs tikrai neskatina nei mokytis, nei kažko siekti. Likusi čia galėčiau turėti daug diplomų ir laisvo laiko, kas, aišku, normaliu atveju turėtų būti neįmanoma. Ačiū, Jums, kad perskaitėte ir išklausėte mane.

Nesiekiu, kad mano laiškas būtų „karščiausia naujiena“, tiesiog nebegalėjau tylėti. Gyvenime daug ką praleidžiame pro akis, tačiau gal laikas surimtėti? Geras pavyzdys būtų toks: kaip mes gyventume, jei mūsų vaikas sirgtų kokia nors uždegimine liga, kurios komplikacijos baisios, jei neišgydytume jos laiku, o daktarų, nusimanančių toje srityje, nebūtų? Būtų tik diplomuoti „tūsofčikai“ su bumbsinčia, tuščia galva. Nesinori kartotis, tad tiesiog pasakysiu - mums labai trūksta skaidrumo ir prisimenant VBE, egzaminas, mano nuomone, turėtų atspindėti mokymosi kursą, (tai savotiškas kontrolinis iš visų metų), o ne būti studentų lygio užduotys, kurių neišsprendžia gabieji, taip užleisdami vietą apsukriesiems dundukams žengti aukštojo išsilavinimo link.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (64)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (51)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.