Demokratija Lietuvoje nuo demokratijos Indijoje skiriasi daugybe bruožų, lieka tik išorinis laisvų rinkimų ir žodžio laisvės atspindys, tačiau net ir šie nėra vienodi. Skirtingose valstybėse egzistuojančios skirtingos partinės ir rinkiminės sistemos taip pat sukurpia bedugnes tarp demokratijų. Žodžio laisvė irgi yra prieštaringa sąvoka, nes ketvirtoji valdžia nėra vienalytė ir remia skirtingas politines partijas. Būtent todėl aš mėginsiu pažvelgti šiek tiek giliau į demokratijos gyvavimą švenčiant 23 valstybės atkūrimo metus.
Demokratijos nykimas Lietuvoje juda dviem kryptimis. Iš vienos pusės ji siejasi su gana didele korupcija ir kitokiais išoriniais veiksniais, iš kitos pusės, kuri, deja, kur kas pavojingesnė, ji nyksta mūsų sąmonėje. Pirmoji kryptis yra pakankamai dažnai eskaluojama žiniasklaidoje ir aptarinėjama paprastų gyventojų. Ji skaudžiai siejasi su emigracija bei užsienio valstybių investuotojais. Nėra ko stebėtis, kad užsienio verslininkai bijo palikti savo pinigus mūsų valstybėje, kai net patys ja nepasitikime.
Nemažai čia prisidėjo ir dviejų didžiulių - ,,Snoro‘‘ ir ,,Ūkio‘‘ bankų bankrotai. Žinoma, akylesni skaitytojai sutiks, kad demokratija nėra tik ekonomika ir jog ji išvis nėra ekonomika, tačiau paprastam žmogui būtent su ja ji ir siejasi. Šiandien paplitęs mąstymas tarsi sako, kad jei uždirbi daug- gyveni demokratijoje, mažai - ne. Žmogus nesijaučia saugus ten, kur yra nestabili ekonominė situacija, o ji negali būti stabili tada, kai vartotojai nepasitiki valstybe ir rinka.
Antroji kryptis yra pragaištingai susipynusi su pirmąja. Dažni politiniai skandalai verčia žmones nusigręžti nuo politikos. Visos šios negatyvios mintys realizuojasi tą akimirką, kai į balsavimo urną metame biuletenį, kuris dažnai skirtas nubausti valdantiesiems, o ne išsirinkti efektyvią valdžią. Šią tendenciją yra išryškinęs politologas Mažvydas Jastramskis. Jo teigimu, Lietuvoje rinkėjai yra linkę skaudžiai nubausti tuos, kurie valdo krizės metu, ir tik labai retais atvejais apdovanoti tuos, kurie valdo klestėjimo laikotarpiu.
Toks elektorato elgesys yra labai pragaištingas, nes į valdžią patenka naujos partijos, kurių nariai dažniausiai yra neprofesionalūs politikai. Dar daugiau - rinkėjai dažnai mano, kad tai yra privalumas. Paradoksalu, nes verslininkas samdydamas darbuotoją nori, kad šis suprastų, ką turi daryti. Tuo tarpu viename iš sudėtingiausių darbų valstybės valdyme situacijų nesuvokimas ir patirties stoka laikomi privalumais.
Tokios detalės labai primena vieno iškiliausio nūdienos mąstytojų Pjero Rosanvalono mintis apie kontrdemokratiją. Vienas jo teiginių yra, kad nepasitikėjimas valdžia laiduoja populistinių partijų iškilimą, o pastarosios dažnai veda link diktatūros. Mano manymu, Lietuvoje tokios partijos yra Tvarka ir teisingumas bei Darbo partija. Jų elektoratas yra tas, kuris labai dažnai kalba apie tvirtesnę ranką. Nieko gero nebūtų, jeigu ta ranka priklausytų tautai, kurios didžioji dalis nesidomi politika, bet dar blogiau yra tai, kad neretai norima, jog ji priklausytų vienam ar kitam valstybės pareigūnui.
Deja, pati tauta apie juos žino pakankamai mažai. Net ir pažinodama žymesnius politikus ji niekada negalės pažvelgti į jų mintis ir esybes. Dar blogiau, kad kartais pasitikima tais, kuriais derėtų suabejoti. Tai geriausiai parodo pasitikėjimas Lietuvos premjeru Algirdu Butkevičiumi. Nors šis politikas išties gali būti laikomas puikiai išsilavinusiu ir protingu, mano nuomone, jam trūksta politinės valios imtis ryžtingų veiksmų ir skatinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos (...).
Dabar, vykstant karui dėl energetinės laisvės, yra ypač reikalingi drąsūs ir greiti sprendimai. Kuo ilgiau lauki, tuo mažiau padarai. Tai atspindi faktas, kad apie jungtis su Lenkija kalbame jau dešimt metų. Kalbėti, deja, nereiškia daryti.
Didžiulis nepasitikėjimas valdžia turi daugybę negatyvių pasekmių, iš kurių svarbiausios, mano nuomone, bent jau šiandien yra valdžios legitimumas bei energetinė nepriklausomybė. Netikėdami valdžios institucijomis žmonės masiškai neina į rinkimus. Lietuvoje gerokai daugiau kaip 60 procentų rinkėjų neateina balsuoti. Realiai tai reiškia, kad nebalsuodami jie neturi ir savo atstovų, kurie yra atstovaujamosios demokratijos pagrindas.
Kitas negatyvus aspektas yra kova už energetinę laisvę nuo Rusijos. Ten, kur yra didžiulis nepasitikėjimas, lengva vykdyti propagandą. Mano manymu, toks propagandos aparatas pakenkė Visagino atominės elektrinės projektui, o dabar kenkia ir suskystintų dujų terminalo bei skalūninių dujų išgavimo planams. Tas, kas išties yra akylas ir supranta visų energetinių/ ekonominių karų reikšmę, nesunkiai pastebi, kad stringa viskas, kas mažina Rusijos įtaką Lietuvoje (...).
Ar jums nėra keista, kad valstybėje, kurioje rūšiavimas ir atliekų perdirbimas yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje šitaip aktyviai priešinamasi skalūnų dujų gavybai? Kodėl aukštesnės kokybės Visagino atominės elektrinės reaktorius žaliesiems kliudė, o prastesni Rusijos ir Baltarusijos reaktoriai - ne? Jiems nėra kliūtis faktas, kad reaktorius norima aušinti lietuvių branginamose Nemuno ir Nėries upėse. Ten, kur kalbama apie milijardus, manau, visada atsiras ir Rusijos nupirktų ekspertų. Aukštasis išsilavinimas dar nėra aukštos moralės garantas.
Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad dabar jau atėjo toks laikas, kai imame gyventi kontrdemokratijos sąlygomis. Mes nerenkame valdžios, o savo balsais nuverčiame senąją. Kitose valstybėse, kaip, tarkime, JAV galbūt tai ir neturi tokių skaudžių pasekmių, bet Lietuvoje visa sistema sudreba iš pat gelmių. Demokratija smunka, bet šis smukimas daugiausia kyla kolektyvinėje sąmonėje. Mes patys save įkaliname neviltyje ir toliau nuolankiai norime būti priklausomi nuo kitų valstybių, visų pirma, Rusijos, kuri visada dėjo ir dės pastangas, kad netaptume laisvi.
Iki tikrosios laisvės dar ilgas kelias. Nors dabar kovas ir mes švenčiame Nepriklausomybės atkūrimą, turime suvokti, kad kova dėl laisvės dar nebaigta. Todėl atsakysiu, kad demokratija nyksta dėl mūsų negatyvių minčių ir nenoro kovoti už laisvę. Vienas dalykas pasauliui pasakyti, kad esu laisvas (Kovo 11-oji) ir kitas- nutraukti energetines grandines, kuriomis mus sukausčiusi Rusija. Imkime tikėti, ir demokratija sugrįš.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!