Vienas šalia kito ėjo du visiškai skirtingi ir nepažįstami žmones, norėjosi, kad tas vakaras niekada nesibaigtų… Nebuvo daug kalbų, nebuvo nieko bendro, bet buvo tas seniai pasiilgtas romantikos jausmas, kai nereikia nieko daugiau, tik žmogaus šalia, su kuriuo gera net tylėti… Išvaikščioję Senamiesčio gatves pasukome namų link. Išsiskyrėme gražiai su bučiniu į lūpas ir be pažadų pasimatyti kitą kartą.
Sugrįžus namo širdyje ėmė kirbėti klausimas, kas tas žmogus, kuris nepasakęs nieko privertė mano širdį plakti smarkiau? Kas jis? Nusprendžiau trumpąja žinute padėkoti už gražiai praleistą laiką, tikėdamasi, kad jis pasakys, jog tai ne pabaiga. Deja… Trumpo ir aiškaus atsakymo sulaukiau tik kitą dieną: „Dėkui, man pat pat“. Nepatiko man tai! Nepatiko ir tai, kad vaikščiodami mes neturėjome, ką kalbėti. Apgalvojus visa tai, nusprendžiau neskubinti įvykių. Praėjus kelioms dienoms jis paskambino - persimetėm nereikšmingomis frazėmis, aptarę praėjusių dienų įvykius, atsisveikinome. Pagalvojau, keista visa tai, reikia pamiršti... O pamiršti neleido širdis!
Laikui bėgant jis pradėjo man rodyti dėmesį vis dažniau, pradėjome susitikinėti. Mums kalbant tarp mūsų nebuvo nieko bendro, atrodė, kad mes iš dviejų skirtingų planetų, du skirtingai kalbantys, bet vienas kitą be žodžių puikiai suprantantys žmonės. Pasimatymai buvo netikėti... Vidury nakties keldavomės iš lovų ir eidavome į miestą pasivaikščioti, gerti kavos, pasisupti ant sūpynių, tiesiog būti kartu... Nuo buvimo kartu sukosi galva.
Vieno pasimatymo metu, jis mane nustebino - prisipažino mane įsimylėjęs! Negalėjau tuo patikėti! Nors širdis ir džiaugėsi, bet protas rėkte rėkė - „negali to būti“! Abu buvome laisvi, abu gyvenime patyrę visko, bet elgėmės taip, kaip šešiolikmečiai pametę galvas. Abu ir įsimylėjome. Tyliai, be žodžių... Tikėjau juo, tikėjau savimi ir tuo, ką jis sako, nes norėjau tikėti, kad ir man laimė pagaliau nusišypsojo...
Tačiau visada buvo nutylėti ir savyje užgniaužti žodžiai, nerimas ir abejonės. O jų vis daugėjo, viduje besikaupiantys žodžiai ir jausmai vieną dieną neatlaikė – sprogo. Ir tada atėjo pabaiga... Tyli kaip ir pradžia - tiesiog be žodžių, be pasakymo viens kitam „sėkmės“.
Taip ir vaikštau toliau viena tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis... Per daug gyvenime atidaviau savęs, atsivėriau, patikėjau žmonėmis, galvodama, kad jie atsakys tuo pačiu. Dabar mane galima nustebinti tik meile... Tikra, nuoširdžia, be išdavystės... Visa kita gyvenime aš jau mačiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.