Dužusios draugystės istorija: tyliai prasidėjusi, pasibaigė be žodžių

 (132)
Susipažinome mes visai netikėtai gatvėje gražų rudenio vakarą, tą patį vakarą nusprendėme pasivaikščioti po parką ir išgerti kavos. Vaikščiojant po gelsvais lapais nuklotą parką, rūkui pritemdžius parko šviesas, skambant romantiškai muzikai ir šokant fontanui beliko tik už rankų susikabinti ir tylėti…
© DELFI / Audrius Solominas

Vienas šalia kito ėjo du visiškai skirtingi ir nepažįstami žmones, norėjosi, kad tas vakaras niekada nesibaigtų… Nebuvo daug kalbų, nebuvo nieko bendro, bet buvo tas seniai pasiilgtas romantikos jausmas, kai nereikia nieko daugiau, tik žmogaus šalia, su kuriuo gera net tylėti… Išvaikščioję Senamiesčio gatves pasukome namų link. Išsiskyrėme gražiai su bučiniu į lūpas ir be pažadų pasimatyti kitą kartą.

Sugrįžus namo širdyje ėmė kirbėti klausimas, kas tas žmogus, kuris nepasakęs nieko privertė mano širdį plakti smarkiau? Kas jis? Nusprendžiau trumpąja žinute padėkoti už gražiai praleistą laiką, tikėdamasi, kad jis pasakys, jog tai ne pabaiga. Deja… Trumpo ir aiškaus atsakymo sulaukiau tik kitą dieną: „Dėkui, man pat pat“. Nepatiko man tai! Nepatiko ir tai, kad vaikščiodami mes neturėjome, ką kalbėti. Apgalvojus visa tai, nusprendžiau neskubinti įvykių. Praėjus kelioms dienoms jis paskambino - persimetėm nereikšmingomis frazėmis, aptarę praėjusių dienų įvykius, atsisveikinome. Pagalvojau, keista visa tai, reikia pamiršti... O pamiršti neleido širdis!

Laikui bėgant jis pradėjo man rodyti dėmesį vis dažniau, pradėjome susitikinėti. Mums kalbant tarp mūsų nebuvo nieko bendro, atrodė, kad mes iš dviejų skirtingų planetų, du skirtingai kalbantys, bet vienas kitą be žodžių puikiai suprantantys žmonės. Pasimatymai buvo netikėti... Vidury nakties keldavomės iš lovų ir eidavome į miestą pasivaikščioti, gerti kavos, pasisupti ant sūpynių, tiesiog būti kartu... Nuo buvimo kartu sukosi galva.

Vieno pasimatymo metu, jis mane nustebino - prisipažino mane įsimylėjęs! Negalėjau tuo patikėti! Nors širdis ir džiaugėsi, bet protas rėkte rėkė - „negali to būti“! Abu buvome laisvi, abu gyvenime patyrę visko, bet elgėmės taip, kaip šešiolikmečiai pametę galvas. Abu ir įsimylėjome. Tyliai, be žodžių... Tikėjau juo, tikėjau savimi ir tuo, ką jis sako, nes norėjau tikėti, kad ir man laimė pagaliau nusišypsojo...

Tačiau visada buvo nutylėti ir savyje užgniaužti žodžiai, nerimas ir abejonės. O jų vis daugėjo, viduje besikaupiantys žodžiai ir jausmai vieną dieną neatlaikė – sprogo. Ir tada atėjo pabaiga... Tyli kaip ir pradžia - tiesiog be žodžių, be pasakymo viens kitam „sėkmės“.

Taip ir vaikštau toliau viena tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis... Per daug gyvenime atidaviau savęs, atsivėriau, patikėjau žmonėmis, galvodama, kad jie atsakys tuo pačiu. Dabar mane galima nustebinti tik meile... Tikra, nuoširdžia, be išdavystės... Visa kita gyvenime aš jau mačiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (73)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.