Dužusios draugystės istorija: tyliai prasidėjusi, pasibaigė be žodžių

 (132)
Susipažinome mes visai netikėtai gatvėje gražų rudenio vakarą, tą patį vakarą nusprendėme pasivaikščioti po parką ir išgerti kavos. Vaikščiojant po gelsvais lapais nuklotą parką, rūkui pritemdžius parko šviesas, skambant romantiškai muzikai ir šokant fontanui beliko tik už rankų susikabinti ir tylėti…
© DELFI (A.Solomino nuotr.)

Vienas šalia kito ėjo du visiškai skirtingi ir nepažįstami žmones, norėjosi, kad tas vakaras niekada nesibaigtų… Nebuvo daug kalbų, nebuvo nieko bendro, bet buvo tas seniai pasiilgtas romantikos jausmas, kai nereikia nieko daugiau, tik žmogaus šalia, su kuriuo gera net tylėti… Išvaikščioję Senamiesčio gatves pasukome namų link. Išsiskyrėme gražiai su bučiniu į lūpas ir be pažadų pasimatyti kitą kartą.

Sugrįžus namo širdyje ėmė kirbėti klausimas, kas tas žmogus, kuris nepasakęs nieko privertė mano širdį plakti smarkiau? Kas jis? Nusprendžiau trumpąja žinute padėkoti už gražiai praleistą laiką, tikėdamasi, kad jis pasakys, jog tai ne pabaiga. Deja… Trumpo ir aiškaus atsakymo sulaukiau tik kitą dieną: „Dėkui, man pat pat“. Nepatiko man tai! Nepatiko ir tai, kad vaikščiodami mes neturėjome, ką kalbėti. Apgalvojus visa tai, nusprendžiau neskubinti įvykių. Praėjus kelioms dienoms jis paskambino - persimetėm nereikšmingomis frazėmis, aptarę praėjusių dienų įvykius, atsisveikinome. Pagalvojau, keista visa tai, reikia pamiršti... O pamiršti neleido širdis!

Laikui bėgant jis pradėjo man rodyti dėmesį vis dažniau, pradėjome susitikinėti. Mums kalbant tarp mūsų nebuvo nieko bendro, atrodė, kad mes iš dviejų skirtingų planetų, du skirtingai kalbantys, bet vienas kitą be žodžių puikiai suprantantys žmonės. Pasimatymai buvo netikėti... Vidury nakties keldavomės iš lovų ir eidavome į miestą pasivaikščioti, gerti kavos, pasisupti ant sūpynių, tiesiog būti kartu... Nuo buvimo kartu sukosi galva.

Vieno pasimatymo metu, jis mane nustebino - prisipažino mane įsimylėjęs! Negalėjau tuo patikėti! Nors širdis ir džiaugėsi, bet protas rėkte rėkė - „negali to būti“! Abu buvome laisvi, abu gyvenime patyrę visko, bet elgėmės taip, kaip šešiolikmečiai pametę galvas. Abu ir įsimylėjome. Tyliai, be žodžių... Tikėjau juo, tikėjau savimi ir tuo, ką jis sako, nes norėjau tikėti, kad ir man laimė pagaliau nusišypsojo...

Tačiau visada buvo nutylėti ir savyje užgniaužti žodžiai, nerimas ir abejonės. O jų vis daugėjo, viduje besikaupiantys žodžiai ir jausmai vieną dieną neatlaikė – sprogo. Ir tada atėjo pabaiga... Tyli kaip ir pradžia - tiesiog be žodžių, be pasakymo viens kitam „sėkmės“.

Taip ir vaikštau toliau viena tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis... Per daug gyvenime atidaviau savęs, atsivėriau, patikėjau žmonėmis, galvodama, kad jie atsakys tuo pačiu. Dabar mane galima nustebinti tik meile... Tikra, nuoširdžia, be išdavystės... Visa kita gyvenime aš jau mačiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (57)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?