Dužusios draugystės istorija: tyliai prasidėjusi, pasibaigė be žodžių

 (132)
Susipažinome mes visai netikėtai gatvėje gražų rudenio vakarą, tą patį vakarą nusprendėme pasivaikščioti po parką ir išgerti kavos. Vaikščiojant po gelsvais lapais nuklotą parką, rūkui pritemdžius parko šviesas, skambant romantiškai muzikai ir šokant fontanui beliko tik už rankų susikabinti ir tylėti…
© DELFI / Audrius Solominas

Vienas šalia kito ėjo du visiškai skirtingi ir nepažįstami žmones, norėjosi, kad tas vakaras niekada nesibaigtų… Nebuvo daug kalbų, nebuvo nieko bendro, bet buvo tas seniai pasiilgtas romantikos jausmas, kai nereikia nieko daugiau, tik žmogaus šalia, su kuriuo gera net tylėti… Išvaikščioję Senamiesčio gatves pasukome namų link. Išsiskyrėme gražiai su bučiniu į lūpas ir be pažadų pasimatyti kitą kartą.

Sugrįžus namo širdyje ėmė kirbėti klausimas, kas tas žmogus, kuris nepasakęs nieko privertė mano širdį plakti smarkiau? Kas jis? Nusprendžiau trumpąja žinute padėkoti už gražiai praleistą laiką, tikėdamasi, kad jis pasakys, jog tai ne pabaiga. Deja… Trumpo ir aiškaus atsakymo sulaukiau tik kitą dieną: „Dėkui, man pat pat“. Nepatiko man tai! Nepatiko ir tai, kad vaikščiodami mes neturėjome, ką kalbėti. Apgalvojus visa tai, nusprendžiau neskubinti įvykių. Praėjus kelioms dienoms jis paskambino - persimetėm nereikšmingomis frazėmis, aptarę praėjusių dienų įvykius, atsisveikinome. Pagalvojau, keista visa tai, reikia pamiršti... O pamiršti neleido širdis!

Laikui bėgant jis pradėjo man rodyti dėmesį vis dažniau, pradėjome susitikinėti. Mums kalbant tarp mūsų nebuvo nieko bendro, atrodė, kad mes iš dviejų skirtingų planetų, du skirtingai kalbantys, bet vienas kitą be žodžių puikiai suprantantys žmonės. Pasimatymai buvo netikėti... Vidury nakties keldavomės iš lovų ir eidavome į miestą pasivaikščioti, gerti kavos, pasisupti ant sūpynių, tiesiog būti kartu... Nuo buvimo kartu sukosi galva.

Vieno pasimatymo metu, jis mane nustebino - prisipažino mane įsimylėjęs! Negalėjau tuo patikėti! Nors širdis ir džiaugėsi, bet protas rėkte rėkė - „negali to būti“! Abu buvome laisvi, abu gyvenime patyrę visko, bet elgėmės taip, kaip šešiolikmečiai pametę galvas. Abu ir įsimylėjome. Tyliai, be žodžių... Tikėjau juo, tikėjau savimi ir tuo, ką jis sako, nes norėjau tikėti, kad ir man laimė pagaliau nusišypsojo...

Tačiau visada buvo nutylėti ir savyje užgniaužti žodžiai, nerimas ir abejonės. O jų vis daugėjo, viduje besikaupiantys žodžiai ir jausmai vieną dieną neatlaikė – sprogo. Ir tada atėjo pabaiga... Tyli kaip ir pradžia - tiesiog be žodžių, be pasakymo viens kitam „sėkmės“.

Taip ir vaikštau toliau viena tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis... Per daug gyvenime atidaviau savęs, atsivėriau, patikėjau žmonėmis, galvodama, kad jie atsakys tuo pačiu. Dabar mane galima nustebinti tik meile... Tikra, nuoširdžia, be išdavystės... Visa kita gyvenime aš jau mačiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (174)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (121)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (180)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.