Dužusios draugystės istorija: tyliai prasidėjusi, pasibaigė be žodžių

 (132)
Susipažinome mes visai netikėtai gatvėje gražų rudenio vakarą, tą patį vakarą nusprendėme pasivaikščioti po parką ir išgerti kavos. Vaikščiojant po gelsvais lapais nuklotą parką, rūkui pritemdžius parko šviesas, skambant romantiškai muzikai ir šokant fontanui beliko tik už rankų susikabinti ir tylėti…
© DELFI / Audrius Solominas

Vienas šalia kito ėjo du visiškai skirtingi ir nepažįstami žmones, norėjosi, kad tas vakaras niekada nesibaigtų… Nebuvo daug kalbų, nebuvo nieko bendro, bet buvo tas seniai pasiilgtas romantikos jausmas, kai nereikia nieko daugiau, tik žmogaus šalia, su kuriuo gera net tylėti… Išvaikščioję Senamiesčio gatves pasukome namų link. Išsiskyrėme gražiai su bučiniu į lūpas ir be pažadų pasimatyti kitą kartą.

Sugrįžus namo širdyje ėmė kirbėti klausimas, kas tas žmogus, kuris nepasakęs nieko privertė mano širdį plakti smarkiau? Kas jis? Nusprendžiau trumpąja žinute padėkoti už gražiai praleistą laiką, tikėdamasi, kad jis pasakys, jog tai ne pabaiga. Deja… Trumpo ir aiškaus atsakymo sulaukiau tik kitą dieną: „Dėkui, man pat pat“. Nepatiko man tai! Nepatiko ir tai, kad vaikščiodami mes neturėjome, ką kalbėti. Apgalvojus visa tai, nusprendžiau neskubinti įvykių. Praėjus kelioms dienoms jis paskambino - persimetėm nereikšmingomis frazėmis, aptarę praėjusių dienų įvykius, atsisveikinome. Pagalvojau, keista visa tai, reikia pamiršti... O pamiršti neleido širdis!

Laikui bėgant jis pradėjo man rodyti dėmesį vis dažniau, pradėjome susitikinėti. Mums kalbant tarp mūsų nebuvo nieko bendro, atrodė, kad mes iš dviejų skirtingų planetų, du skirtingai kalbantys, bet vienas kitą be žodžių puikiai suprantantys žmonės. Pasimatymai buvo netikėti... Vidury nakties keldavomės iš lovų ir eidavome į miestą pasivaikščioti, gerti kavos, pasisupti ant sūpynių, tiesiog būti kartu... Nuo buvimo kartu sukosi galva.

Vieno pasimatymo metu, jis mane nustebino - prisipažino mane įsimylėjęs! Negalėjau tuo patikėti! Nors širdis ir džiaugėsi, bet protas rėkte rėkė - „negali to būti“! Abu buvome laisvi, abu gyvenime patyrę visko, bet elgėmės taip, kaip šešiolikmečiai pametę galvas. Abu ir įsimylėjome. Tyliai, be žodžių... Tikėjau juo, tikėjau savimi ir tuo, ką jis sako, nes norėjau tikėti, kad ir man laimė pagaliau nusišypsojo...

Tačiau visada buvo nutylėti ir savyje užgniaužti žodžiai, nerimas ir abejonės. O jų vis daugėjo, viduje besikaupiantys žodžiai ir jausmai vieną dieną neatlaikė – sprogo. Ir tada atėjo pabaiga... Tyli kaip ir pradžia - tiesiog be žodžių, be pasakymo viens kitam „sėkmės“.

Taip ir vaikštau toliau viena tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis... Per daug gyvenime atidaviau savęs, atsivėriau, patikėjau žmonėmis, galvodama, kad jie atsakys tuo pačiu. Dabar mane galima nustebinti tik meile... Tikra, nuoširdžia, be išdavystės... Visa kita gyvenime aš jau mačiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Gyvenu Vilniuje ir uždirbu tiek, kad kiti gali pavydėti: štai jums planas, kaip to pasiekti (218)

DELFI publikuotos 25-erių metų jaunuolio mintys apie jo uždirbamą atlyginimą paskatino pasidalinti savo patirtimi DELFI diskusijų skiltyje ir kitus panašaus amžiaus skaitytojus. Skelbiame vieno iš jų nuomonę, kuri galėtų suteikti paskatos dabartiniams moksleiviams, kaip siekti gerai apmokamo ir patinkančio darbo. Išsakytos mintys susilaukė didelio kitų skaitytojų palaikymo.

Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos (189)

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.

Merginą butas nuomai iškart sužavėjo – tik vėliau sužinojo gėdingą „šeimininkės“ planą (122)

Esu studentė, kartu su draugu praėjusios vasaros rugpjūčio mėnesį pradėjome ieškoti vieno kambario buto nuomai. Kadangi tuo metu, sužinoję kur įstojo, į miestą atvyksta daug naujų studentų, jie pradeda ieškoti buto, rasti namus nuomai vasaros pabaigoje nėra lengva. Daugelis butų greit išnuomojami, kainos gana didelės, o visi bendrabučiai – užimti, tad bet koks naujas skelbimas iškart sudomina. Taip greit mažėjant butų pasirinkimui, atsirado vienas naujas skelbimas, kuris iškart patraukė akį.

Mokytoja pratrūko: ministre, padarykite namų darbus (623)

Į tamo.lt mokytojai gavo informacinius teiginius iš ŠMM. Kadangi teigiama, jog vyksta polemika atostogų ilginimo klausimu, pabandykime padiskutuoti (grotelėmis pažymėti teiginiai iš gautos žinutės).

Emigrantą pribloškė Seimo narių pasiūlymas: neduoda ramybės, ką daro valdžia (37)

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.