Du laiškai mylimajai: kaip meilė netikėtai atsiranda ir išeina...

 (28)
Labas, Nuostabioji, kaip vis dėlto nuostabu gyventi ir kiek džiaugsmo mums teikia gyvenimas. Ne, tik dabar nežiūrėkime į blogąją jo pusę, džiaukimės tuo, ką turime ir būsime laimingi.
Meilės laiškas
© Shutterstock nuotr.

O laimingi mes esame tuomet, kai pasiekiame tai, ko norime arba... Kai jaučiame artimo žmogaus alsavimą ir šilumą, kai esame garantuoti, jog jis mūsų niekada nebepaliks. Tokį žmogų privalome turėti kiekvienas, tik, deja, dažnai jį prarandame anksčiau, nei spėjame surasti...

...ir štai aš pamačiau, sutikau tokį žmogų. Tai buvai TU. TU išnirai iš tamsos taip netikėtai, tarsi snaigė nukristų giedrą vasaros naktį. TAVE gaubė tokia stipri šviesa, kad aš net užsimerkęs jaučiau ją. Ir štai TU priėjai arčiau, manyje sustingo kraujas, aš visiškai negalėjau pajudėti. Liežuvis prilipo išdžiuvusioje gerklėje, burna prasivėrė, tačiau nebegalėjau ištarti nei vieno žodžio. O jų ir nereikėjo. Aš gėrėjausi TAVIMI kaip gėrimasi šedevrais. Aš jaučiau, kaip manyje telkiasi jėgos, nepaprastos jėgos, o jėgos, teikiančios pasitikėjimą ir galią. Aš supratau... Ir kas galėjo pagalvoti, kad man pakaks vieno vienintelio žvilgtelėjimo į TAVE. Tas žvilgsnis pasuko gyvenimą į kitą pusę, uždėjo man sparnus, suteikė stiprybės.

O širdis ?! Ji darė neįtikėtinus dalykus. Ji degino visą mano kūną, ji lakstė iš vienos pusės į kitą, ji šokinėjo, nes džiaugėsi ir šiam džiaugsmui nebuvo ribų. Staiga aš grįžau į realybę, ėmiau suvokti, kas čia dedasi, nors vis dar buvau lengvai apsvaigęs. Du žodžiai sukosi mano galvoje. Žodžiai, kurie mane varė iš proto, o jų kaltininkė buvai TU. Aš dar kartą pažvelgiau į TAVE ir supratau, jog neklydau – taip, „aš įsimylėjau“. Beprotiškai įsimylėjau.

Aš apsigobiau begalinės meilės skraiste. Ilgai nedvejojęs, sukaupiau visą drąsą ir sviedžiau ją – tokią tyrą it krištolas į TAVE. Sviedžiau pasitikėdamas, nors žinojau – suduš ji, žūsiu ir aš. O meilė artėjo link TAVĘS beprotiškai greitai. Aš kantriai laukiau, nejausdamas jokios baimės ir pasiruošęs bet kurią akimirką prasmegti kiaurai žemę. Aš pamiršau net kvėpuoti. Mačiau tik TAVE ir skriejantį tyrą jausmą, kurį aukoju tik TAU. Ir staiga TU ją pamatei. Pamatei ir...

---

Sudie, Nenuspėjamoji,...ir, nė trupučio nenustebusi, trenkei TU mano meilę ir sudužo ji į tūkstančius dalelių. Tą pat akimirką plyšo ir mano širdis. O TU tik pažvelgei rūsčiu žvilgsniu, nusisukai ir ėmei tolti nuo manęs. Kiekvienas TAVO žingsnis draskė mano kūną, kiekvienas TAVO judesys vis daugiau plėšė širdį į gabalus. TU tolai, taip tolo mano viltys būti laimingu, taip TU traukei iš manęs paskutinius gyvybės lašus.

Dangus, neseniai buvęs šviesus ir spalvingas, užsimetė juodą apsiaustą. Netrukus prasidėjo audra. Smarki liūtis ir stipriai dundėdamas griaustinis tarsi skaičiavo paskutines mano gyvavimo akimirkas. Akimirkas, dėl kurių aš paaukojau gyvenimą. Bet aš nesigailėjau. Dažni žaibo blyksniai apšviesdavo TAVE. Aš vis tikėjausi, jog TU sugrįši, kartu parsineši ir mano meilę. Meilę – stipresnę už mirtį, trapesnę už stiklą. Meilę – galingesnę už pasaulio valdovą, kilniausią ir tauriausią iš visų aistrų... Tačiau TU ėjai ir ėjai, neatsigręždama, nejausdama kaltės, nesuvokdama atsakomybės jausmo.

TU nuteisei mane kentėti, o toldama vykdei bausmę. TU parklupdei mane, privertei prarasti laiko nuovoką. Mane apleido jėgos, tos nepaprastos jėgos, teikiančios pasitikėjimą ir galią. Aš tiesiau į TAVE rankas, mėginau TAVE šaukti, maldavau. Kūnas, prieš kelias akimirkas degęs begalinės meilės ugnimi, dabar degė iš skausmo. Deja... Mano šauksmai ištirpo žavingoje esybėje. TU triumfavai, TU buvai nepermaldaujama, TU palikai mane merdėti.

Ir štai žaibas dar kartą apšvietė žemę – TAVE aš mačiau paskutinį kartą. Staiga TU išnykai. Išnykai, kaip kad saulė paskęsta vakaro jūroje. Ir tik dabar aš pravirkau, nes tik dabar supratau, jog gyvenimas ritasi bedugnėn. Be meilės nėra tikrojo gyvenimo. Daugiau mąstyti aš nepajėgiau. Klūpėjau ir verkiau. Verkiau kaip verkia mažas nuskriaustas vaikelis. „Meilė išėjo“, – du žodžiai stūmė dabar mane į prarają. Gaila buvo palikti meilės pasaulį, velnioniškai gaila. Manąsias ašaras ilgai dar gėrė žemė, o kraujuojanti žaizda širdyje buvo vienintelis įrodymas ką tik siautėjusios meilės ugnies.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia (74)

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (42)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.

Kelionė į Kražius: miestelio kultūra ir neaiški „Naisių bendruomenės“ iniciatyva (52)

Po nusisekusios ir daug teigiamų įspūdžių palikusios kelionės į Kauną gavau dar vieną pasiūlymą aplankyti kitą Lietuvos vietą – nedidelį, bet daugeliui gerai žinomą (ar bent jau girdėtą), žymų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusį Kražių miestelį, įsikūrusį Kelmės rajone.

Norime įspėti poilsiautojus: žygis baidarėmis po liūčių virto košmaru (384)

Praėjusį savaitgalį patirtą košmarą plaukiant baidarėmis mūsų draugų grupelė prisimins dar ilgai. Tad savo pareiga laikau įspėti kitus šalies gyventojus nekartoti mūsų klaidų ir gerai pagalvoti, ar esate pajėgūs plaukti Lietuvos upėmis, kurių vandens lygis po rekordinių liūčių smarkiai pakilo. Visiškai to nenorėdami, mes ne tik smarkiai rizikavome savo gyvybe, bet ir patuštinome pinigines labiau nei planavome.

Palangiškio nuomonė: ir taip suprastėjusiam sezonui kenkia ne laiku vykdomi statybos darbai (14)

Seniai, oi kaip jau seniai šviesios atminties maestro Stasys Povilaitis savo išlavintu balsu dainavo, o gražuole Palanga! Šiam straipsniui, manau, labiausiai tinkamas pavadinimas būtų, o nesiliaujančių statybų Palanga!