Tebuvome vedę tik keletą metų, kuomet mano vyras mane išdavė. Buvo mėgėjas išgerti, kas ir pastūmėjo jį į išdavystę. Baisiausia, tai, kad kelią pas tą moterį, jam parodė mano brolis, kuris taipogi gerdavo. Kaip atsakysi švogeriui, jeigu jam reikia paslaugos, juk nepasirodysi nepalankus jo atžvilgiu.
Nesulaukusi grįžtančio po darbo, naktį praverkiau viena, kaip visada jo telefonas buvo išjungtas. Kuomet atsidūri tokioje situacijoje, galvoji tik apie blogiausia kas gali nutikti.
Sulaukusi dienos, negalėjau ilgiau laukti ir pradėjau paieškas, kurios buvo bergždžios – nei pas draugus, nei bendradarbius jo neradau. Tuomet paskambinau savo broliui, galvojau, gal ten velnias nunešė, bet brolis kategoriškai paneigė, kad tikrai nebuvo ir nematė!
Netolimame kaime gyvena ir mano sesuo, tuomet pasukau ir jai. Staiga nutirpau, užčiuopus siūlo galą, ji man viską ir papasakojo, kur jį rasti, tik prašė nesakyti broliui, tiksliau jos neišduoti. Na ką gi, susirandau vairuotoją, kartu sutiko vykti ir anyta.
Vieta, kurioje jis, visiškai girtutėlis, mėgavosi paleistuvės glėbyje, sukėlė šoką. Vienkiemyje esančio namo langai užkamšyti pagalvėmis, smarvė, purvas, netvarka – tikra landynė. Jis pats yra iš padorios šeimos, išauklėtas ir tokių dalykų savo gyvenime nėra matęs. Bet šituo atveju, ar tai svarbu.
Išlaužę duris patekome vidų, faktas, kad mūsų niekas neįsileido. Mašina buvo paslėpta kluone, kad nekeltų niekam įtarimų, nes buvo raudonos spalvos. Iš paties susitikimo ir mūsų akistatos mažai ką pamenu, tiesiog temo akyse, viskas buvo nesuvokiama. Važiuoti į namus jis sutiko ne iš karto, kaip minėjo anyta, tartum buvo apsėstas tos moters.
Po pirmojo atleisto karto, ilgai nelaukus pasikartojo antras, su ta pačia, tik kitoje vietoje. Atleidau. Vieni smerkė, kiti teisė. Tolimesnį mūsų gyvenimą turėjome nulemti patys. Nei po pirmos, nei po antros išdavystės neisterikavau, netrankiau į stalą, klykdama, kad su juo negyvensiu. Tai buvo ištisiniai aiškinimaisi, labai ilgi ir abipusiai išsikalbėjimai: kodėl? dėl ko? už ką? Jo akyse visuomet pasirodydavo ašaros.
Rašyti ir pasakosi, su įvairiomis praleistomis detalėmis, galima iki begalybės. Dviejų, vienas kitam prisiekusių žmonių santykiuose, neturi būti vietos melui, pykčiui, viskas turi būti atvira ir su pagarba, tikėjimu ir išsikalbėjimu. Tai mano nuomonė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai ne vienam yra tekę silpnumo akimirką žvilgtelėti į antros pusės telefoną ar kompiuterį. Puiku, kai po to telieka nuryti sąžinės priekaištus ir atsiprašyti, tačiau taip būna, deja, ne visada... „Žinoma, kad pati buvau kalta, kad lindau. Ką norėjau, tą ir radau, taip?“, – pagalvojo DELFI skaitytoja, prisipažinusi, kad apie vyro neištikimybę sužinojo perskaičiusi jo pokalbius „Skype“.
Panašioje situacijoje prisipažino buvęs ir ne vienas skaitytojas, komentavęs moters istoriją.
„Pažiūrėjau ir aš į netyčia paliktą telefoną... Ištiko šokas. O tokia meilė buvo, tiek deklaruota visaip, tfu. Išsuko uodegą tam kartui, išsiteisino, kad nieko tokio, kad čia tik toks pasveikinimas su Naujais metais... „Pasiilgau tavęs mažute“... Jau tada reikėjo spirti pro duris, bet, durnelė, buvau įsimylėjusi, na, ko tik neatleisi. Vėliau istorijos kartojosi. Aptikau pažinčių portale... Ir, ko gero, jų ne vienas buvo“, – rašė DELFI komentatorė Ina.
Tokia patirtimi dalinosi ir kita moteris.
„Aš netyčia išsivežiau į darbą ne savo, o vyro telefoną (pas mus vienodi). Kai vyras paskambino (iš mano telefono) ir pradėjo draskytis, keiktis (nestandartinis elgesys), supratau, kad kažkas ne taip. Kažkas ne taip buvo pasikartojantys skambučiai ir žinutės. Atsisiunčiau išklotinę (nes kas gi moka už jo telefoną), sutikrinau numerius. Buvau priblokšta – tai buvo mano kaimynė, neseniai vyro palikta“, – prisipažino skaitytoja.
Kita, išdrįsusi palikti neištikimą moteris, net patarė kitoms tikrinti sutoktinius.
„Aš dar moterims patarčiau prie pažinčių svetainės prisijungti – ten begalė vedusių vyrų meilužių ieško. Žinau porą, kurie jau taip gražiai šeimą sukūrę su trim vaikais, o vyrelis sėdi „online“, naujų aukų ieško. Bjauru“, – rašė skaitytoja.
Klausiame Jūsų – ar esate susidūrę su tokia patirtimi? Kaip manote, ar tikrinti antros pusės telefoną ar kompiuterį, turėti prisijungimo slaptažodžius – normalu? O gal laikote tai Jūsų asmeninės erdvės pažeidimu?
Kokia Jūsų nuomonė – kaip elgtis slapčia sužinojus apie neištikimybę ar kilus įtarimams dėl jos: prisipažinti, aiškintis ar pamiršti? O gal vadovaujatės principu – „nežinau, ir širdies neskauda“?
Apie knygą
Maniakas Dentone žudo senutes, o policijos pareigūnus vieną po kito guldo gripo epidemija. Nusikamavę kriminalistai pluša be atilsio: iš pažiūros darnią jauną porą puldinėja mirtimi grasinantis padegėjas, o kur dar įtartinos savižudybės, apiplėšimai, nelegali prekyba pornografinėmis vaizdajuostėmis, anoniminiai laiškai...
Visas šias bylas tiria kriminalistas inspektorius Džekas Frostas, išsiblaškęs nevaleika cinikas. Stokodamas laiko ir spaudžiamas vyresnybės, jis darbuojasi iš peties, bet neištirtų nusikaltimų sąrašas nenumaldomai ilgėja, šiurpios žmogžudystės nesiliauja. Žinodamas, kad susimovęs skyriaus viršininko pasigailėjimo nesulauktų, Frostas imasi rizikingų veiksmų. Rizika – nuolatinė jo palydovė...
Skaičius ant konkurso nuotraukos rodo, kiek žinučių žmonės jau atsiuntė bei kiek dienų liko iki konkurso pabaigos.
Konkurso taisyklės:
1. Konkursas vyksta iki lapkričio 17 d.;
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a redakcijos 2015 m. lapkričio 18 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas ar nugalėtoja bus skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.;
4. Konkurso prizas – R.D. Wingfiled knyga „Frosto naktis“;
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.
DELFI pasilieka teisę kai kurias istorijas publikuoti kaip atskirus straipsnius. Nepaisant to, ar tekstas buvo publikuotas kaip atskiras straipsnis, ar pasirodė konkursinio teksto apačioje kaip žinutė, jis vis tiek dalyvauja konkurse.