Draugystė su 13 metų vyresniu žmogumi sugadino nuomonę apie vyrus

 (226)
Mano santykių istoriją galėtume pradėti nuo mano gimimo. Kai aš gimiau, man mama buvo sugalvojusi duoti vardą Elvyra. Bet kažkodėl apsigalvojo ir davė kitą gražų vardą. Manau mama suklydo ir Elvyros vardą aš bent jau bučiau pateisinusi, nes kaip dabar juokauju, „ Elvyra be Vyra“ būtų labai tinkamas posakis man.
Išsiskyrimas
© Fotolia nuotr.

O kodėl aš be vyro, nors man jau beveik 35 metai, užkietėjus senmergė? Visi sako kad esu galbūt per daug išranki, todėl ir viena. Nesu nei gražuolė, nei pabaisa, bet vyrų dėmesio sulaukiu, daug sulaukdavau, kai buvau jaunesnė. Bet to vienintelio, apie kurį svajoju, taip ir nesutinku. Ir kuo toliau, tuo labiau prarandu viltį jį sutikti. Nes po paskutinių santykių negaliu iki šiol atsigauti ir į vyrus žiūrėti bei jais pasitikėti.

O viskas prasidėjo nei labai romantiškai, nei įspūdingai. Mus supažindino vienas bendras mūsų pažįstamasis, tiesiog pakalbėjo su juo, prisiminė mane ir man paskambinęs paklausė, ar nenorėčiau susipažinti. O aš juk nieko prieš išbandyti dar vieną šansą sutikti savo laimę. Pirmas susitikimas ar pasimatymas buvo ilgas ir atviras pasikalbėjimas automobilyje. Jis, būdamas geras, pasisiūlė mane vakare lietui lyjant parvežti namo, nors aš buvau su dviratuku, bet ir jis tilpo į jo didelį automobilį.

Kalbėjomės „iš širdies“, jis pasipasakojo, kad yra išsiskyręs, gyvenimu ir moterimis nusivylęs, bet dar neprarandantis vilties sutikti tą svajonių moterį. Aišku, ir manęs paklausė, kodėl aš tokia simpatiška esu miela ir vieniša. O aš jam atsakiau, kad nesurandu vyro, su kuriuo jausčiausi saugi kaip už mūro sienos. Saugi ne tik fiziškai, kad apgintų, bet ir finansiškai, kad nereikėtų pačiai dirbti trijuose darbuose, kad vyras būtų stiprusis šeimos narys ir kad nors kažkiek galėčiau pasijausti silpna ir moteriška. Ir jis mane užtikrino, kad jis būtent toks, kokio aš ieškau: visada rūpinasi šeima, turi gerą darbą ir tiesiog yra tobulas vyras, kurio neįvertino jo buvusi žmona. Ilgiau pabendravus išsiaiškinome, kad ir svajonės panašios – turėti namelį ir ramiai bei laimingai gyventi. O aš ar dėl naivumo ar dėl to, kad buvau išsiilgusi tikros šeimos ir jaukių namų bei gražių santykių, ėmiau juo ir aklai patikėjau. Bet, kaip būna gyvenime, viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Taip, pradžia buvo visai graži, nepaisant to, kad jau antrą mūsų pažinties dieną jis susipyko su valdžia ir neteko darbo. Bet juk aš supratinga, kam nepasitaiko sunkumų gyvenime, viskas laikina, susiras tą darbą, reikia žmogų palaikyti sunkiomis akimirkomis, juk tai suprantama. Oficialaus darbo neieškojo, rado visokių draugų užsakymų, kažką dirbdavo sau priimtinu laiku ir kaip norėjo, taip savo dienas ir leido.

Kaip sakau, „ant“ duonos ir nuomos užsidirbdavo, dar ir jo pramogoms likdavo, bet kažko bendrai ateičiai jau nereikėjo tikėtis. Ėjo mėnesiai, jis vis sau ir man žadėdavo, kad jau reikia ieškoti rimto darbo, reikia dirbti, bet taip buvo po trijų mėnesių (o paskui – po šešių) ir tik kalbos. Nes Lietuvoje tiek, kiek moka, jo netenkina, o užsienyje – per sunkus darbas pagal užmokestį. Ir tada po truputi pradėjo byrėti mūsų gražios draugystės pamatai, aš pradėjau nepasitikėti juo kaip vyru, jis tą matyt jautė, pradėjo nepasitikėti mūsų ateitimi. Ir prasidėjo atskiri savaitgaliai – jis leisdavo laiką su draugais ir užsiimdavo savo smagiu hobiu – medžiokle. O aš dirbdavau kaip ir seniau 6 dienas per savaitę, o kai būdavo mano laisvadienis, jis išvažiuodavo. Bet tai dar ne blogiausia.

Blogiausia buvo tai, kad jis sugalvojo mane išduoti, gal nesugalvojo, gal netyčia taip išėjo... Buvome eilinį kartą visai stipriai susipykę, aišku, pačiu blogiausiu laiku, prieš pat Šv. Kalėdas. O Šv. Kalėdos man – pats gražiausias metas, kuris man asocijuojasi su šeima židiniu, ramybe bei stebuklais. Ir šias Šv. Kalėdas aš ir vėl švenčiau viena su tėvais, nors taip tikėjausi, kad šiais metais jau bus kitaip – juk turiu draugą. O jis jau turėjo kitą draugę, gal buvo bailys, o gal dar nebuvo apsisprendęs, todėl draugavo su abiem iš karto. Ir vienai siūlėsi būti geras, ir kitai. Blogiausia, kad tai taip nevyriška – jei jau radai kitą, būk vyras, pasakyk aiškiai, trumpai ir skaudžiai, kad mums jau nepakeliui, ir suprasiu. Atkentėsiu, apverksiu, bet būsiu ne išduota. Bet ne, skambina, siūlosi parvežti iš darbelio, kad kojelės nesušlaptų, einame kartu prie eglutės kaip graži pora. Aš klausiau, kur Naujus metus sutiks, jis melavo, kad gal su broliu, gal pas mane užvažiuos, o variantas trečias, kuris, matyt, dar neaiškus iki galo – su „Ta“ sutiks. Kai variantas pasitvirtino, taip ir buvo, aš viena namie o jis – su naująja „Išrinktąja“. O aš, turėdama vilties, kad žmogus kaip ir aš pramiegojo Naujuosius, skubu pačią pirmąja Naujųjų metų dieną jo pasveikinti ir randu jo lovoje tą naująją „Gražuolę-Naivuolę“, mano netobulumo pakaitalą. Taip, aš buvau už jį tik 13 metą jaunesnė, o dabar rado 25 metais jaunesnę ir supratingesnę.

Sunku ir nupasakoti tą jaudinantį susitikimą, aišku, mergaitė pasimetė, nes buvo ir ji apgauta. Ji klausė, kas aš, sakiau, kad draugė, o, pasirodo, aš pati blogiausia pasaulyje, kurią jis metė, bet tik kažkodėl dar to man nepasakė, gal pamiršo tokią smulkmeną. Ir negaliu kaltinti tik vyro, kuris keičia vieną po kitos, nes kažkas ponaičiui neįtiko, taip ir bus, kol bus tokių naivių kaip aš, ta kita. Mes patikime tokiais vyrais „aukomis“, kuriuos visi ir visos skriaudė ir niekas neįvertino. Ir vis tikimės, kad jau su mumis tam vyrui pradės sektis ir jis jau taps tokiu, kokiu pats save pristato, bet, deja, viskas per daug netikra ir painu.

Dar ne istorijos pabaiga. Čia jau tikrai mano naivumo ir aklos meilės dėka aš jam atleidau, jis grįžo pas mane ir buvome kartu, bet blogiausia, kad aš buvau kvailų kvailiausia šiam pasaulyje ir leidau save kvailinti ir po to, jis atseit buvo su manim, bet davė mėnesį, per kurį jis bendravo ir su ja, nes o jeigu ji netyčia pastojo (nes juk jie nesisaugojo, kaip aš paskui sužinojau), o jeigu vaikas... Juk nepaliks jos. Tai tą mėnesį aš buvau su juo kaip ant adatų, jis visas naktis su manimi, bet kur dienas leido, aš juk nežinojau, nes jis – laisvo oro direktorius, jam jo buvusioji meilužė skambindavo, jis su ja mano namuose šnekėdavo valandą prie manęs, o aš kentėjau.

Buvau kaip tiksinti bomba, kuri neišlaikė ir sprogo, besibaigiant tam mėnesiui, nes jo buvusiajai matyt dėl streso „užvėlavo“ „tos“ dienos ir kaip didvyris jis nuskubėjo su ja pasikalbėti ir paguosti, o aš tada neišlaikau, puoliai į isteriją, pradėjau priekaištauti, vadinti nenormalia tokia situaciją, kurios niekam ir neišsipasakosi ir niekas nesupras. O jam tai nepatiko ir jis tada jau visam laikui paliko mane, nes suprato, kad pasitikėjimo aš juo nebe atgausiu, ir tikrai po tokių cirkų, manau, neatsirastų nė viena, kuri juo patikėtų iš naujo.

Šioje situacijoje aš kaltinu tik save, nes buvau aklai įsimylėjusi ir jam atleidau tokį bjaurų dalyką, kaip kokia naivi mergaitė tikėjau juo ir leidausi būti žeminama ir niekinama po tokių jo nesąmonių. Bet, kaip sakomo, protas kartais aptemsta net ir genijams, o ką jau kalbėti apie meilės ištroškusią senmergę. Ir ką gi, ta istorija mane išmokė, kad negalima būti naiviai, patikliai ir kad pasitikėti vyrais yra tas pats, kas vaikams žaisti su degtukais – tai labai pavojinga. Šiuo metu gydausi žaizdas, jų nesimato, bet sužeidimas stiprus, gal net ir amžinas, nes į vyrus dabar net nelabai galiu žiūrėti.

Tad nežinau kiek, bet kol kas vienišai man tikrai daug kartų geriau nei su bet kokiu pašlemėku.

Pabaigoje – labai geras anekdotas, kurį radau „Facebook“ :

– Negėriau, nerūkiau, pyragus kepiau, vyrui ištikima buvau... Ar teisingai gyvenau, kunigėli?

– Teisingai, dukra mano... Bet veltui.

Tas anekdotas idealiai tinka man, nes taip ir buvo: stengiausi, bet niekas to neįvertino. Kad ir kaip bebūtų gaila. Tačiau mažą kaip aguonos grūdas dar turiu viltį, kad yra šiam pasaulyje dar tikrų vyrų ir galbūt kažkur pasislėpęs ir maniškis, kuris atsiras pačiu geriausiu man ir jam laiku... Ir kitas mano rašinys jau bus su laiminga pradžia ir pabaiga... To sau ir linkiu...

Rašinys dalyvauja konkurse „Verčiau būsiu vienišas: santykių istorija, apvertusi gyvenimą aukštyn kojom“, kurio laimėtojui atiteks planšetinis kompiuteris!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?

Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (31)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (96)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.