Dovana po atostogų Islandijoje - dukrelėrašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (11)
Islandija – šalis, pirmoji pripažinusi mūsų laisvę, man buvo tolima sušalusių trolių tėvynė. Niekada net nesvajojau pamatyti ūkanotos ir šaltos salos, tiesa sakant, girdint aplinkui susižavėjimo šūksnius ir troškimus ten nukeliauti slapčia stebėdavausi keistomis žmonių svajonėmis.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau gyvenime tikrai galioja taisyklė - ko mažiausiai tikiesi, tas ir įvyksta. Ir štai, pavasariui įsisiubuojant staiga gaunu pasiūlymą trumpai stažuotei šioje šalyje. Pradžioje buvau labai nuliūdusi, nes kaip tik sprogstant pirmiesiems pumpurams Vilniuje manyje taip pat žydėjo meilė. O čia iškeliauti vienai į ledkalnių šalį, kuri taip toli ir tokia svetima...

Iškeliauti turėjau labai greitai ir netikėtai, tačiau gavusi mylimojo palaikymą ir pažadą mane aplankyti, pasiryžau susitikti su troliais. Likus vienai dienai iki skrydžio vis dar negavau universiteto, į kurį vykau, patvirtinimo, kur gyvensiu ir kas manimi ten pasirūpins, beje, stipendija taip pat vėlavo. Tuomet ir kilo mintis pasitikrinti, ar gyvena ten mūsų tautiečiai. Turbūt niekada daugiau niekur nesutiksiu tokio svetingumo, negu vienoje Islandijos lietuvių bendruomenės šeimoje. Iš nevilties, kad vykstu į niekur, niekeno nelaukiama parašiau elektroninį laiškelį tautiečiams, susiradusi jų adresą bendruomenės tinklapyje.

Ir štai atsakymas atskrieja po keletos akimirkų, jog pasitiks Reikjaviko stotyje, viskuo pasirūpins ir globos. Jau tada buvau be galo nustebusi tokiu draugiškumu, bet atvykusi ir susipažinusi su šiame tolimame, Šiaurės jūroje esančiame taške gyvenančiais lietuviais likau sužavėta tarp jų sklandančiu geranoriškumu, tad visų pirma skubu ištarti ačiū Islandijos lietuviams.

Tik man atskridus ir padėjus lagaminus jų namuose, keliavome į baseiną, nes šioje šalyje viskas vyksta ten. Žmonės po šaltų dienos rūpesčių atsipalaiduoja karštose versmėse, ten sprendžiami svarbūs verslo klausimai, mamos plepa apie vaikus, o jaunos panelės apie vakarėlius, ten žmonės dažnai atranda vienas kitą, baseine, manau, ir mūsų nepriklausomybę nusprendė pripažinti.

Vakare naujieji draugai truputį aprodė miestą, kuris pribloške ore plevenančiu provincijos jausmu. Reikjavikas - tai jaukus žvejų kaimelis su pagrindine gatvele, kuri tarsi pagrindinė arterija pulsuoja diena ir naktį. Islandai mėgsta švęsti, tad naktinis gyvenimas, net ir pučiant žvarbiam vėjui, niekada nesustoja. Bet mes ilgai nenaktinėdami patraukėmė į jaukius namučius gurkšnoti Anykščių vyno ir jaukiai šnekučiuotis apie gyvenimo kelius.

Po tokio jaukaus savaitgalio lietuvių šeimoje ir trumpos kelionės „auksiniu Islandijos ratu“ turėjau atsisveikinti su naujaisiais draugais ir keliauti į bendrabutį, kurį tik atskridus ir kelias dieneles pabuvus, lėtapėdžiai islandai pagaliau sugalvojo pasiūlyti. Šioje šalyje niekas niekur neskuba, jie mėgsta džiaugtis šiandiena ir laukti, ką gi atneš rytojus. Taip yra net ir medicinos sistemoje.

Pradėjus dirbti ligoninėje iš pradžių niekaip negalėjau atsistebėti jų ramumu ir humanišku požiūriu į situaciją. Vėliau nukeliavus į gimdymo skyrių ir pamačius, kad net ir ten viskas vyksta klasikinės muzikos ritmu, patyliukais užsinorėjau susilaukti vaikelio ir gimdyti Islandijoje.

Šioje šalyje be galo daug mažų vaikučių, jaunų šeimų ir požiūris į motinystę čia visiškai kitoks, tad net ir didžiausias skeptikas ar viengungis čia paslapčia turėtų pradėti svajoti apie vaikus.
Taip greitai ir labai smagiai bėgo mano darbo dienos Islandijoje, kiekviena diena buvo kupina naujų įspūdžių, kiekvieną dieną buvau dėkinga už naujus atradimus šiai salai.

Pradėjus groti pirmiems liūdesio akordams ir darbui jau nebe taip džiuginant mane, atskrido mano mylimasis. Tautiečiai mums parūpino aliejumi varomą ir blynais kvepianti visureigį, sudarė maršrutą aplink mažą, bet vis besikeičiančią salą ir pasirūpinę nakvyne vasaros nameliuose su karštu puodu (taip lietuviai vadina poilsio namus, prie kurių visur yra karštos lauko vonios ) išlydėjo į kelią.

Tai ką patyrėme kelyje A1 žodžiais turbūt nenusakoma, tai buvo beprotiškai fantastiškos atostogos po kurių sugrįžę namo parsivežėmė dukrytę Mariją ir tapome jauna šeima. Islandija užkrečia, tad būkite atsargus ten keliaudami, nes visada norėsite sugrįžti, o troliai, mėgsta atsiųsti netikėtų dovanų.

Sakau nuoširdų ačiū už Islandiją – Mariją.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (43)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.