Dovana po atostogų Islandijoje - dukrelėrašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (11)
Islandija – šalis, pirmoji pripažinusi mūsų laisvę, man buvo tolima sušalusių trolių tėvynė. Niekada net nesvajojau pamatyti ūkanotos ir šaltos salos, tiesa sakant, girdint aplinkui susižavėjimo šūksnius ir troškimus ten nukeliauti slapčia stebėdavausi keistomis žmonių svajonėmis.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau gyvenime tikrai galioja taisyklė - ko mažiausiai tikiesi, tas ir įvyksta. Ir štai, pavasariui įsisiubuojant staiga gaunu pasiūlymą trumpai stažuotei šioje šalyje. Pradžioje buvau labai nuliūdusi, nes kaip tik sprogstant pirmiesiems pumpurams Vilniuje manyje taip pat žydėjo meilė. O čia iškeliauti vienai į ledkalnių šalį, kuri taip toli ir tokia svetima...

Iškeliauti turėjau labai greitai ir netikėtai, tačiau gavusi mylimojo palaikymą ir pažadą mane aplankyti, pasiryžau susitikti su troliais. Likus vienai dienai iki skrydžio vis dar negavau universiteto, į kurį vykau, patvirtinimo, kur gyvensiu ir kas manimi ten pasirūpins, beje, stipendija taip pat vėlavo. Tuomet ir kilo mintis pasitikrinti, ar gyvena ten mūsų tautiečiai. Turbūt niekada daugiau niekur nesutiksiu tokio svetingumo, negu vienoje Islandijos lietuvių bendruomenės šeimoje. Iš nevilties, kad vykstu į niekur, niekeno nelaukiama parašiau elektroninį laiškelį tautiečiams, susiradusi jų adresą bendruomenės tinklapyje.

Ir štai atsakymas atskrieja po keletos akimirkų, jog pasitiks Reikjaviko stotyje, viskuo pasirūpins ir globos. Jau tada buvau be galo nustebusi tokiu draugiškumu, bet atvykusi ir susipažinusi su šiame tolimame, Šiaurės jūroje esančiame taške gyvenančiais lietuviais likau sužavėta tarp jų sklandančiu geranoriškumu, tad visų pirma skubu ištarti ačiū Islandijos lietuviams.

Tik man atskridus ir padėjus lagaminus jų namuose, keliavome į baseiną, nes šioje šalyje viskas vyksta ten. Žmonės po šaltų dienos rūpesčių atsipalaiduoja karštose versmėse, ten sprendžiami svarbūs verslo klausimai, mamos plepa apie vaikus, o jaunos panelės apie vakarėlius, ten žmonės dažnai atranda vienas kitą, baseine, manau, ir mūsų nepriklausomybę nusprendė pripažinti.

Vakare naujieji draugai truputį aprodė miestą, kuris pribloške ore plevenančiu provincijos jausmu. Reikjavikas - tai jaukus žvejų kaimelis su pagrindine gatvele, kuri tarsi pagrindinė arterija pulsuoja diena ir naktį. Islandai mėgsta švęsti, tad naktinis gyvenimas, net ir pučiant žvarbiam vėjui, niekada nesustoja. Bet mes ilgai nenaktinėdami patraukėmė į jaukius namučius gurkšnoti Anykščių vyno ir jaukiai šnekučiuotis apie gyvenimo kelius.

Po tokio jaukaus savaitgalio lietuvių šeimoje ir trumpos kelionės „auksiniu Islandijos ratu“ turėjau atsisveikinti su naujaisiais draugais ir keliauti į bendrabutį, kurį tik atskridus ir kelias dieneles pabuvus, lėtapėdžiai islandai pagaliau sugalvojo pasiūlyti. Šioje šalyje niekas niekur neskuba, jie mėgsta džiaugtis šiandiena ir laukti, ką gi atneš rytojus. Taip yra net ir medicinos sistemoje.

Pradėjus dirbti ligoninėje iš pradžių niekaip negalėjau atsistebėti jų ramumu ir humanišku požiūriu į situaciją. Vėliau nukeliavus į gimdymo skyrių ir pamačius, kad net ir ten viskas vyksta klasikinės muzikos ritmu, patyliukais užsinorėjau susilaukti vaikelio ir gimdyti Islandijoje.

Šioje šalyje be galo daug mažų vaikučių, jaunų šeimų ir požiūris į motinystę čia visiškai kitoks, tad net ir didžiausias skeptikas ar viengungis čia paslapčia turėtų pradėti svajoti apie vaikus.
Taip greitai ir labai smagiai bėgo mano darbo dienos Islandijoje, kiekviena diena buvo kupina naujų įspūdžių, kiekvieną dieną buvau dėkinga už naujus atradimus šiai salai.

Pradėjus groti pirmiems liūdesio akordams ir darbui jau nebe taip džiuginant mane, atskrido mano mylimasis. Tautiečiai mums parūpino aliejumi varomą ir blynais kvepianti visureigį, sudarė maršrutą aplink mažą, bet vis besikeičiančią salą ir pasirūpinę nakvyne vasaros nameliuose su karštu puodu (taip lietuviai vadina poilsio namus, prie kurių visur yra karštos lauko vonios ) išlydėjo į kelią.

Tai ką patyrėme kelyje A1 žodžiais turbūt nenusakoma, tai buvo beprotiškai fantastiškos atostogos po kurių sugrįžę namo parsivežėmė dukrytę Mariją ir tapome jauna šeima. Islandija užkrečia, tad būkite atsargus ten keliaudami, nes visada norėsite sugrįžti, o troliai, mėgsta atsiųsti netikėtų dovanų.

Sakau nuoširdų ačiū už Islandiją – Mariją.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (127)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (430)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (494)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (479)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.