Kodėl dauguma mūsų tautiečių didžiuojasi, kad gimė Lietuvoje, tik savaitę ar dvi per metus? Šis laikotarpis dažniausiai sutampa su krepšinio čempionatais ar Olimpiadomis.
Dažnai, krepšinio rinktinei pralaimėjus svarbias varžybas, tautiečiai sako „JIE“ pralaimėjo, o kai laimimi medaliai, lietuviai rėkia „MES LAIMĖJOME“. Lygiai prieš metus, dar neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui, apimdavo dviprasmiškos nuotaikos.
Įsijungus TV, radiją ar kitą informacijos šaltinį, dažnai pasijusdavau kaip prieš Šv. Kalėdas. Tik skirtumas tas, kad kas antroje reklamoje ne raudonskruostis Kalėdų senis, bet oranžinis kamuolys. Ir tų reklamų ar akcijų vis daugėdavo. Manau, ne vieną jau nuo jų pykindavo. Rudenį Panevėžyje vyks Europos dviračių treko čempionatas. Jei pernai apie krepšinio čempionatą buvo kalbama visus metus, tai apie treką - mirtina tyla. Neabejoju, kad dviratininkai pasirodys geriau nei krepšinio rinktinė pernai.
Ar ne per daug dėmesio šalyje yra skiriama krepšiniui? Juk Lietuvą garsina ne tik krepšinis, bet ir plaukikai, bandmintoninkai, penkiakovininkai, aktoriai, dailininkai ir t.t. Tačiau... Kiek milijonų valstybė skiria šachmatininkei V. Čmilytei, badminintoninkui K. Navickui, tenisininkui R. Berankiui? Ar išvis apmoka keliones į varžybas? Ir tik pasiekus puikų rezultatą suteikiama simbolinė premija. Juk jų rezultatai dažnai būna geresni nei krepšininkų.
Dabar, R. Meilutytei laimėjus medalį, vyriausybėje, prezidentūroje bus įvairūs priėmimai, sveikinimai, šventinės kalbos. Bet... Kiek mūsų šalis prisidėjo prie šios pergalės? Kiek Lietuvoje yra olimpinius standartus atitinkančių baseinų? Manyčiau, dabar, ypatingai priešrinkiminiu laikotarpiu, politikai drąsiai sakys, kad bus daugiau lėšų skiriama sportui. Nenustebčiau, kad kalbos liks tik kalbomis. Juk geras pavyzdys - daugiau nei dvidešimt metų statomas olimpinis stadionas.
Kita vertus, krepšinio čempionatų ir olimpiadų laikotarpiais įžvelgiu ir teigiamą dalyką – daugiai žmonių išmoksta Lietuvos himną. Ypač jaunimas. Ne kartą teko matyti, kai per valstybines šventes giedant „Tautišką giesmę“ maišo žodžius. Taip pat per šias dienas pagrindinė tema tapo ne artėjantys parlamento rinkimai ar antroji krizės banga, o R. Meilutytė ir aukso medalis.
Pernai per krepšinio čempionatą nemažai pasipelnė įmonės, prekiaudamos įvairia tautine atributika. Bet ar veido išsipaišymas, vėliavėlių prisikabinimas ir skandavimas „Lietuva“ nėra dirbtinis? Ar po Olimpiados vis dar sakysim „Mes už Lietuvą“? Ar ryt vėl nesakysim, Lietuva – pati blogiausia vieta gyventi? Labai norėčiau, kad taip nebūtų. Skanduokim „Lietuva“ ne tik per laimėtas krepšinio varžybas, bet ir per kitų sportininkų pasirodymus. Ir nepaisant to, vyksta varžybos ar ne, visuomet didžiuokimės, kad esam lietuviai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!