Didžioji švietimo problema – mokyklų vadovai?

Savaitgalį DELFI portale vienos Kauno gimnazijos direktorius išsakė nuomonę, kad Lietuvoje „kai kurie mokytojai visiškai degradavo, kai kurie nuseno, kai kurie baigė universitetus ir institutus, į kuriuos buvo lengviausia įstoti ir kuriuose buvo lengviausia studijuoti“.

Suprask, – aplink vien mokytojai - nevykėliai, tad, mano galva, direktorius siūlo: „nupušusius“ mokytojus reikia išvaikyti, o į jų vietas priimti ne mokytojus, o kitų profesijų atstovus, „turinčius pomėgį mokyti“.

Kadangi „pomėgį mokyti“ ir pamokslauti Lietuvoje turi kas antras pilietis, tai kai kurie direktoriai turėtų puikią galimybę 100 proc. pakeisti „degradavusių mokytojų“ kolektyvus.

Tik kaip nustatyti, ar naujai priimtieji „savo srities profesionalai – kompiuterininkai, fizikai, matematikai, literatūros mėgėjai“ galės tinkamai perteikti savo žinias mokiniams ir kaip užtikrinti, kad jie po kiek laiko taip pat „nedegraduos“?

Kadangi žiniasklaida minta išskirtinai negatyviais dalykais, ir aš turiu ką pasakyti.

Ar tikrai pakanka vien tik „noro ir entuziazmo dirbti“, norint būti tikru mokytoju? Kas Lietuvos mokytojui padeda augti, o kas pasmerkia jį vegetacijai? Kokios sąlygos turėtų būti sudarytos mokytojo profesiniam augimui? Kas ir kodėl nevykėliams mokytojams nepasako „tu – ne mokytojas, nes geriausiu atveju gali mokykloje dirbti tik budėtoju“? Ar ne mokyklos vadovas? Tad kodėl nepasako? Neišdrįsta? Vadinasi supranta, kad būtent mokykloje tiksliausiai pritaikoma patarlė „Žuvis pūva nuo galvos“, o prasti mokytojai – tai mokyklos direktoriaus prasto darbo rezultatai.

Taigi, budėtojais pirmiausia tinkami būti tokios mokyklos direktorius su pavaduotojais. Mat už mokyklos veiklos organizavimą, kadrų parinkimą, jų darbo, t.y. mokinių ugdymo kokybę, už visą mokyklos kultūrą (įskaitant mokytojų kompetencijas, profesionalumą) pirmiausia atsakingas švietimo įstaigos vadovas, o ne tik eilinis mokytojas.

Galima sutikti, kad mokytojų rengimo sistema netobula: nėra atrankos, nėra mokymosi tęstinumo ir kad profesijos pasirinkimą lemia ne pašaukimo jausmas, o piniginės dydis: mokytojų rengimo studijos pigesnės, mokymasis gal kiek lengvesnis. Tačiau kas atsitinka toliau? Gal mokyklų vadovai neturi teisės pasirinkti gabių ir „turinčių pomėgį mokyti“ mokytojų? Gal universitetai jiems per prievartą bruka netikusius mokytojus? Ir vėliau, mokytojui pradėjus profesinę karjerą, kas turi užtikrinti jo kompetencijų tobulinimo mechanizmą, neleisti mokytojui „apsileisti“, prarasti tą „pomėgį mokyti“ ir skubiai stabdyti prasidedančią „degradaciją“?

Įgyvendinant Valstybinėje švietimo strategijoje numatytus tikslus, pabrėžiamas švietimo kokybės valdymas įvairiuose lygmenyse. Strategijoje teigiama, kad mokyklos vadovas turėtų būti ne vien švietimo funkcionierius ar administratorius, jo veikla turėtų būti grindžiama šiuolaikinės vadybos ir lyderystės principais, susietais ne tik su vadovo vadybine kompetencija, bet ir su jo asmenybe, autoritetu, pripažinimu ir pan.

Kalbant apie kompetenciją – kokius stebuklingus institutus ir universitetus baigę mūsų mokyklų vadovai? Ar ne tuos pačius, į „kuriuos buvo lengviausia įstoti ir kuriuose buvo lengviausia studijuoti“? O kaip tampama švietimo funkcionieriais Lietuvoje? Baigus švietimo vadybos studijas ar partinių – pažinčių nomenklatūrinio lojalumo ryšių pagalba?

Ilgalaikiai Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) tyrimai ir darbo patirtis rodo, jog švietimo strategijose piešiamų vadovų - asmenybių yra vienetai, bet apstu paprastų (ir prastų!) funkcionierių, biurokratų, intrigantų, autoritarų bei vis tobulėjančių mobingo specialistų.

O kaip kokybė valdoma kituose švietimo sistemos lygmenyse? Niekaip. Vietinė valdžia – savivaldybių švietimo skyriai – tai aparatas, kuris, mano nuomone, niekada neveikė, užtikrinant ugdymo kokybę. Manau, kad savivaldybių klerkams reikia tik paklusnių vadovų, kurie nuolankiai vykdo visus nurodymus ir sutinka mažinti, kirpti, taupyti būtent mokytojų darbo sąlygų, papildomo darbo apmokėjimo, kvalifikacijos kėlimo, mokymo priemonių sąskaita. Ar tai daro įtaką švietimo sistemos degradacijai, spręskite patys.

Beje, lojaliems įstaigų vadovams savivaldybė mainais teikia „stogą“: eiliniam darbuotojui skųstis savivaldybės valdžiai dėl švietimo įstaigos direktoriaus nekompetencijos ar savivalės – beprasmiška...Todėl nereikia stebėtis, kad tarp mokyklų vadovų trūksta ir trūks gerų vadybininkų ir lyderių, – jų valdininkijai nereikia, o dėl taupymo „pagal nutylėjimą“ ugdymo kokybė neišvengiamai prastėja.

Manau, kad apie Švietimo ir mokslo ministeriją, kuri mokytojų kompetencijų tobulinimą mato tik per ESF piniginę prizmę,– neverta net kalbėti. Tai nacionalinio lygmens procesas dėl proceso, nieko bendro neturintis su realiais poreikiais kokybės užtikrinimo srityje nei platesniame – ES lygmenyje, nei siaurame – mokyklos realijų kontekste.

Manau, kad ŠMM valdininkų, pradedant ministrais, arogancija, užsispyrimas, negebėjimas išgirsti patarimų, pastabų ir visų kitų mokytojų nuomonių veda į aklavietę, todėl mokytojų atrankos, rengimo (įskaitant praktiką) ir tęstinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema jau virš 20 metų yra nuolatinio eksperimentavimo bei įmantrių koncepcijų kūrimo stadijoje.

Tad, mano nuomone, pagrindinis vaidmuo šiame procese vis dėlto tenka mokyklos vadovui: jo gebėjimas būti asmenybe ir lyderiu, jo personalo valdymo ir kitos būtinos kompetencijos, jo pagalba mokytojams, – tai ir yra švietimo kokybės užtikrinimo pagrindas. Dar daugiau: kol mokykloms nevadovaus žmonės, gebantys būti mokyklos bendruomenę telkiančia jėga, švietimo kokybės problemas krauti ant eilinio mokytojo pečių ne tik nepadoru, bet ir kvaila.

Edukologų, švietimo vadybininkų nuomone, didžioji mokyklos direktoriaus misija ir privilegija – bendruomenės skatinimas tobulėti, sąlygų tobulėjimui kūrimas. Savo įstaigos darbuotojams mokytojams – taip pat. Juo labiau, kad mokytojo karjera nesuvokiama vertikaliai: mokytojas – pavaduotojas – direktorius.

Mokytojo karjera – tai profesinis tobulėjimas panašaus pobūdžio veikloje, susijęs su tobulesniu veiklos atlikimu tame pačiame kontekste,– iki eksperto ar net emerito. Nesvarbu, kuriame karjeros etape yra mokytojas, svarbu padėti jam augti. Vieni mokytojai turi aiškias idėjas, ko jie nori išmokti, ką tobulinti, kitiems trūksta pasitikėjimo ar ambicijų, jie turi būti skatinami ir motyvuojami. Tikras švietimo vadovas tą ir daro.

O ką daro prastas vadovas? Jis siūlo visus išvaikyti ir į jų vietą priimti kitus, nors ir ne mokytojus, bet turinčius „norą ir entuziazmą“, kurie neva „mėgausis mokymu ir tuo, kad yra mokytojai, kad yra gerbiami kaime, miestelyje, mieste“. O mokyklų vadovai juos tik gerbs ar ieškos lėšų jų kompetencijų tobulinimui, darbui būtinų mokymo ir techninių priemonių pirkimui ir t.t.?

Beje, bent kol kas idėja „išvaikyti netinkamus“ vis tiek nesuveiks, t.y. niekas nepuls į „degradavusių“ mokytojų vietą. Ir ne vien dėl to, kad „į mokyklą dabar niekas nesiveržia“ ar „dirbti mokykloje – ne prestižas“. Gabūs kompiuterininkai, fizikai, matematikai, literatai neis į mokyklas tol, kol mokykla bus atsilikusi, senoviškai valdoma, abejinga savo darbuotojų profesinio augimo poreikiams. Juk laiko reliatyvumas mokykloje – kai daug čia praleistų metų prabėga, kaip viena diena, o viena diena gali taip prailgti, kad norisi bėgti iš čia kur kojos neša.

Kuri Einšteino teorijos dalis galioja – didžiąja dalimi priklauso nuo mokyklos vadovo. Todėl ir aš turiu siūlymą – švietimo įstaigų vadovų visuotinė atestacija ir 5 metų rotacijos įvedimas, o toliau – vėl konkursas.

Straipsnio autorė - Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė sekretorė Tatjana Babrauskienė

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!