Norom, nenorom, dauguma žmonių paliko savo bendruomenes, gimines, erdvius nuosavus namus, ne arais, o hektarais skaičiuojamas žemes ir iškeisdavo tai į 1 ar 2 kambarių butą mieste. Dažnas „išvykėlis“ grįždavo į namus kaip svečias paerzinti likusiųjų, motyvuodamas turimais privalumais: centraliniu šildymu, dujine virykle, vandentiekiu ir tualetu. Darbas ir pragyvenimas garantuotas, vaikų darželis ir mokykla visada šalia. Gyvenk be vargo nors šimtą metų, nes pensija suplanuota ir pažadėta... Prie tokių sąlygų nesunku buvo užmiršti senąsias šeimos ir bendruomenių tradicijas. Ir tuo gyvenant net keista būdavo galvoti, kad galima gyventi kitaip ir būti laimingiems.
Bet visa tai pakeitė šeimos situaciją iš esmės. Persikėlus gyventi į 1-2 kambarių butą, šeima priverstinai suskaidoma į atskiras tris dalis: seneliai - sau, tėvai - sau ir užaugę vaikai - sau. Tai įvyko natūraliai, nes 50 kv. m butuose vietos pakakdavo tik vienos kartos atstovams. Likę bandydavo ieškotis gyvenimui ploto kitame daugiabutyje ir dažniausiai butą „gaudavo“ kitame miesto gale. Suskaidžius šeimą į tris dalis, jos tampa pažeidžiamos ir nebesavarankiškos. Tėvai, dirbdami, nebegali auginti vaikų ir privalo juos vesti į vaikų darželius. Senelių sveikatai prastėjant, jie nebegali užsidirbti ir pragyventi, todėl tampa priklausomi nuo „pažadėtosios“ pensijos. Be to, vyksta susvetimėjimas tarp šeimos narių: tėvai per darbus nemato savo vaikų, seneliai - anūkų.
Visas didmiesčio „gražumas“ atsiskleidžia šiais „mokesčių už viską...“ laikais. Miestuose žmonėms į butus centralizuotai patiekiama šiluma, elektra, vanduo ir dujos. Mainais iš žmonių centralizuotai „melžiami“ pinigai. Žmonės dirba, vargsta, kenčia, bet vis tiek moka mokesčius, lyg neturėtų kitos išeities. Kol kas tik vienetai apsisprendžia atsikratyti miestų ir grįžti į kaimus.
Nesunku suvokti, kokios tragiškos pasekmės iškiltų miesto gyventojams atjungus centralizuotas sistemas. Žmonės pasijaustų lyg paralyžiuoti pacientai, priklausantys nuo juos maitinančių vamzdelių ir kabelių, malonės. Patys neturi galimybės užsiauginti maisto, apsirūpinti šiluma, elektra, vandeniu ir dujomis... Tada prisimintų malkomis kūrenamą kaimo trobelę ir šulinio vandenį, kuri šiais civilizacijos laikais galėtų nesudėtingai pavirsti į ekologišką, pasyvaus šildymo, protingų technologijų valdomą namelį be jokių rūpesčių.
Jau seniai laikas sugriauti „miesto – laimingo gyvenimo“ mitus.
Asmeniškai teko pragyventi 30 metų didmiesčiuose (18 m. Šiauliuose, 12 m. Kaune), kol su didele nežinia širdyse apsisprendėme kraustytis į kaimą. Sprendimas tikrai buvo nelengvas, nors esame novatoriai.
Prieš priimant sprendimą, kilo labai daug klausimų. Ar galėsime ten gyventi ir dirbti? Ar bus ten su kuo bendrauti? Ar ten dar likę protingų žmonių? Ar ten bus vaikų, kurie bendraus ir augs kartu su mūsų vaikais? Ar ten vyksta kultūrinės programos? Ar turėsime galimybę nuvažiuoti į kiną, restoraną ar sporto varžybas? O gal kaime mus pasitiks nedraugiškai? Juk miestuose didžiausi priešai būna artimiausi kaimynai.
Gyvenimas mieste sukuria žmonėms iliuzijas.
Mitas: kaime nėra darbo, sunku pragyventi
Senoji karta darbus įsivaizduoja kolūkiuose, gamyklose, prie konvejerių ar kituose dideliuose cechuose, kurių dauguma „sugriuvus“ politinei sistemai buvo privesti prie bankrotų. Šiais elektroninės civilizacijos laikais viskas pasikeitė. Informacijos valdymas sukuria nuotolines darbo vietas. Konsultacinės paslaugos teikiamos mobiliaisiais telefonais ir internetu. Finansininkai, buhalteriai, analitikai, marketingo ir informacinių technologijų darbuotojai, net įmonių vadovai stebi ir tvarko įmonės filialų darbą visoje Lietuvoje neišeidami iš savo kabinetų, o neretai kompiuterį pasileidžia ir dirba tiesiog iš namų.
Registrų Centro, VMI, „Sodros“ deklaracijas, mokesčius, bankų operacijas ir net valstybės viešąsias paslaugas jau keletą metų galima tvarkyti nuotoliniu būdu. Privačios paslaugų įmonės uždaro miestuose brangiai kainuojančius savo ofisus, įdarbina žmones su sąlyga dirbti iš namų. Taip sutaupo išlaidas darbo vietos priežiūrai (šildymui, elektrai, apsaugai, valytojams ir t.t.), kas padidina įmonės konkurencinį pranašumą. O žmonėms tai naudinga. Jie namų aplinkoje jaučiasi saugesni nei darbe, todėl dirba produktyviau. Jiems nebereikia važinėti į darbą savo automobiliais, deginti kurą ir gaišti darbdavio nevertinamą kelionės laiką. Dirbdami ir būdami namie, jie daugiau dėmesio gali skirti savo artimiesiems. Pigiau pavalgyti namie pietus ar pasirūpinti savo sergančiais vaikais. Todėl nenuostabu, kad žmonėms atsiveria naujos galimybės dirbti ir gyventi kaime.
Mitas: kaime nėra kur praleisti laisvalaikį
Miestuose mus supa parduotuvės, kavinės, restoranai, vaikų žaidimų kambariai, kino teatrai, dramos teatrai, SPA ir sporto arenos. Pagalvojus apie gyvenimą kaime, apima liūdnas vaizdelis. Bet palaukime. Pagalvokime protingai. Juk jūs, gyvendamas mieste, esate mokesčių mokėtojas. Nors ir gyvenate mieste, kiek kartų per metus sau leidžiate nueiti į restoranus, sporto arenas ar dramos teatrus? Pažiūrėkite į situaciją realiai.
Miestų dramos teatrai vos surenka pinigus už bilietus, nes žmonės neturi nei laiko, nei finansinių galimybių ten vaikščioti kiekvieną savaitę. O gyvenant kaime, nesudaro jokių problemų keletą kartų per metus nuvažiuoti į miestuose vykstančius spektaklius, koncertus ar sporto varžybas. Bet svarbiausias kaimo privalumas - bendruomeninis kultūros gyvenimas, suteikiantis galimybę nemokamai žaisti stalo tenisą, biliardą, tinklinį ar futbolą.
Kaime nuolat vyksta linijinių ar pramoginių šokių, dramos pamokos. Yra galimybė groti, dainuoti kapelose bei dalyvauti medžioklėse ar priklausyti vietiniam žvejų būreliui. O mėgstantiems turizmą, vykti į kaimo bendruomenės organizuojamas išvykas baidarėmis ar dviračiais.
Mitas: kaime vaikai prasčiau mokomi.
Šis klausimas labai priklauso nuo sutarto požiūrio, ko siekia švietimo sistema ir ar to mūsų vaikams reikia. Jei formaliai lyginsime kaimo gimnazijų ar pagrindinių mokyklų rezultatus, statistika nesiskiria nuo visos Lietuvos vidurkių. Bet daug geriau vertinti mokyklas per sudaromas sąlygas vaikams, kaip asmenybėms, tobulėti.
Nemanau, kad vaikams smagu sėdėti 20-30 mokinių klasėse ir būti verčiamiems konkuruoti su savo bendraklasiais dėl stojamųjų egzaminų ir reitingų. Kokia nauda, jei vaikai mokyklose nėra mokomi bendradarbiauti, o siekia konkuruoti? Esu įsitikinęs, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl jiems reikia individualaus mokymo, kas nėra įmanoma esant dabartinei švietimo sistemai dėl finansavimo lėšų trūkumo.
Todėl labai džiaugiuosi, kad ne visos kaimo mokyklos yra stambinamos, kas leidžia mokytojams turėti galimybę su vaikais dirbti individualiai. Kaimo vaikams sunkiau „nuklysti į šoną“, nes tėvams viską papasakos kaimynai ar mokytojai. Tėvams lengviau stebėti ir valdyti ugdymo procesą, nes yra artimesnis santykis su mokytojais, kurie dažnai yra kaimynai ar bendruomenės nariai.
Mitas: kaimo žmonės prasigėrę
Miestiečiui atvykus į kaimą, užkuriama pirtelė, įpilamas bokalas alaus ir prasideda... Dažnas miesto gyventojas (iš jaunesniosios kartos) tik taip ir įsivaduoja kaimą. Neva ten visi geria ir traktoriais mėšlą vežioja. Bet šis klaidingas įspūdis greitai pasikeičia ilgiau pagyvenus kaimo bendruomenėje.
Kaimo žmonės draugiški. Visi sveikinasi, vieni kitus pažįsta. Bėdai ištikus, ateina į pagalbą tiesiog „už ačiū“. Susipažinus geriau, galima suvokti, kad kaimo žmonės daug laimingesni už miestiečius. Jie vis dar moka šventėse groti, dainas dainuoti ir prasmingai linksmintis, kai miestuose vieni žmonės sėdi prie televizorių, kiti geria, rūko ir narkotikus vartoja. O taip! Narkotikai - tai dar viena baisi miestų liga, kuriai kaimai atsparūs, nes čia yra bendruomenė, kuri žino apie visus ir viską bei stengiasi visiems savo nariams realiai padėti, juos laiku apsaugoti.
Mitas: mieste daugiau galimybių
Yra susiformavusi nuomonė, kad didesnis miestas suteikia daugiau karjeros ar kūrybos galimybių. Puikiai šią logiką išjuokia Aleksei Balabanov filme „Брат“ ir „Брат 2“ („Brolis“ ir „Brolis 2“). Ne piniguose ir ne jų kiekyje laimė. Mieste žmonės visi susvetimėję, daugiabučių kaimynai tik teismuose susipažįsta, sprendžiant prakiurusių vamzdžių ir užlietų butų problemas.
Jei būti įžvalgiems, reikėtų siekti ne karjeros galimybių, o gyvenimo laimės. Tam reikalingas savęs suvokimas, supratimas, kas mus pripildo ir dėl ko mes jaučiamės laimingi. Galbūt vieniems tai paveikslų piešimas, knygų ar eilėraščių rašymas, kitiems programavimas, namų projektavimas ar gamtos dėsnių analizavimas. Bet visiems svarbiausia mus gaubianti jauki aplinka, kurią būtina kurti stiprinant šeimos ir artimųjų žmonių nuoširdų bendravimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!