Diagnozė paaiškėjo aplankius 14 gydytojų

 (122)
28-erių metų Jovitai rasti gerų gydytojų nesiseka – dviem rimtomis sveikatos problemomis besiskundusi moteris duris į jų kabinetus varstė ne po kartą ar du, kol pavyko išsiaiškinti sutrikimų priežastis. Netinkamos diagnozės, keistos išvados ar aplaidžiai paskirti gydymo būdai jai, tikriausiai, nužudė ne vieną nervų ląstelę – skaudančius kelius Jovitai gydė antidepresantais, o išberta odą sakė „nešti kaip savo kryžių“ ir nesigydyti.
Gydytojas ir pacientas
© Shutterstock nuotr.

Dar būdama mokinė vasaromis dirbau pas ūkininkus. Po antrosios vasaros ėmė skaudėti kelius, jie pradėjo kirstis, „strigti“, ant dešiniojo atsirado dėmė (saulėje įdega, tačiau visiškai nereaguoja į temperatūros pokyčius), ėmė tirpti kojų pirštai. Skausmas prasidėjo rugpjūtį (tuo metu buvau 17-os), kurį laiką nekreipiau dėmesio, maniau, kad praeis, vis dėlto krūvis buvo didelis (per dieną kelios valandos vaikščiojimo „žąsele“).

Kai skausmas nepraėjo, o ėmė tik stiprėti, pradėjau ieškoti, kur bėda. Buvo spalis, mokiausi 11-oje klasėje. Pirmas vizitas buvo pas traumatologą, nerado nieko, išsiuntė pas neurologus. Tie atskaitė moralą, kam geriu kontraceptines tabletes (gėriau gydymosi tikslais, paskyrė gydytojas, o ne todėl, kad pati sugalvojau), pastukseno ir nusiuntė pas psichiatrą.

Jo kabinete pokalbis buvo maždaug toks: „Kaip mokslai sekasi?“. „Gerai, 9-ais, 10-ais mokausi“, „Kaip su tėvais sutari“?, „Puikiai, geriausi draugai“, „O kaip su klasiokais, draugais?“, „Oi, viskas puiku, sutariam gerai, nesipykstam, daug naujų draugų susiradau“. Kadangi iš nevilties verkiau (be to, nuo kūdikystės turiu fobiją gydytojams), tai diagnozė – depresija, gydymas – stiprūs antidepresantai ir raminamieji, terapijos jokios.

Turbūt suprantate, kad kelių skausmai nuo to nepraėjo, o nuo gydymo buvo nei šilta, nei šalta (depresijos juk nebuvo). Ką gi, prasikamavau iki 12-os klasės baigimo, imdama atleidimo nuo kūno kultūros lapelius (nuo bėgiojimo ir šokinėjimo keliai pamėldavo ir patindavo, kūno kultūros mokytoja net ir be lapelio leisdavo nesportuoti).

Išvažiavau mokytis į Vilnių, nuėjau pas naują šeimos gydytoją, ji suprato, kad problema rimta, išsiuntė pas traumatologą – tas nieko nerado, patarė pasidaryt echoskopiją, pasidariau – atsakymas – kelio sąnario cistos, gavau siuntimą pas ortopedą ligoninėje, tas net nepažiūrėjęs šveitė echoskopijos rezultatus per stalą ir pareiškė, kad skauda, nes mano kojos plonos (o tai ką man padaryti, kad genai tokie – svoris neauga, kad ir kaip stengčiausi?), į mano bandymus pasakyti, kad skausmai prasidėjo po didelio krūvio nekreipė dėmesio, mane tildė, aprėkė, kad pati kalta, nes nesportuoju ir išvarė iš kabineto su išvada, kad nusilpę raumenys (gal ir nusilpę buvo, vis dėlto skaudėjo jau 3 metus, bet nusilpimas buvo pasekmė, o ne priežastis).

Pasipasakojau močiutei, ta iškart nutempė pas savo gydytoją – išvada – sąnarių uždegimas (tai kaip 3 metus to niekas nepastebėjo?). Turbūt sakyti nereikia, kad paskirtas gydymas tepaliukais visiškai nepadėjo. Po mėnesio pradėjo stipriai tirpti kojų pirštai, kadangi tuo metu atostogavau pas mamą, nuėjau pas jos gydytoją, ta nutarė, kad kažkur užspaustas nervas, išsiuntė pas neurologą. Jo išvada mirtinai juokinga – pirštai tirpsta, nes tėtis tolimųjų reisų vairuotoju dirba (kuo tai susiję iki šiol nežinau, tuo metu man buvo 20 metų, tėtis tolimųjų reisų vairuotoju dirba nuo tada, kai man sukako 7-eri).

Praėjo dar pora mėnesių – mama užrašė Panevėžyje pas atvykstantį konsultuoti ortopedą R. Gudą (suskaičiavau, kad jis 14-as gydytojas, pas kurį buvau). Nuėjau su rentgeno nuotraukomis, echoskopo rezultatais. Pažiūrėjo į tyrimus, palankstė kojas, paspandė kelius, išvada – įgimta kelio sąnario anomalija, pertempti raiščiai, to rezultatas – kelio girnelė nesilaiko savo vietoje, dėl to ir skauda. Anomalija tokia – nėra duobutės, į kurią įsistato girnelė ir trumpesni nei įprasta kelio raiščiai. Deja, paguosti negalėjo, nes kažką daryti buvo gerokai per vėlu.

Jei laiku būtų raiščių pertempimas pastebėtas, būtų užtekę porą mėnesių panešioti įtvarus, deja, mano atveju net operacija nebebuvo tikslinga. Paskyrė procedūras (elektrostimuliacija ar kažkas panašaus), surašė smulkiai nurodymus, kokia mankšta man turi paskirti mano poliklinikoje (ją turėčiau daryti nuolat, kad kažkiek susilpnėtų skausmas). Procedūros suveikė, deja, ta boba (deja, gydytoja jos vadinti liežuvis nesiverčia), kuri mankštas skiria, kažkodėl perskaitė, kad man sąnarys yra sustingęs (nors gydytojo išraše aiškiai parašyta, kad yra panirimas ir nestabilumas), tai paskyrė mankštą, priešingą nei man reikia. Rezultatas – koja per kelį lenkiasi kiton pusėn (nestabilumą tos mankštos tik sustiprino). Jau 11 metų kaip su tais keliais vargstu, bent jau kažkiek pagerėjo (skauda tik po didesnio krūvio ir prieš orų pokyčius, kitu laiku tik aptirpę) ir bent jau žinau, kad skauda ne dėl to, kad turiu problemų su nervais.

Kita istorija – man buvo 19 metų, pradėjo stipriai berti veidą aplink akis ir burną. Užsirašiau pas dermatologą (gydytojos pavardės nepamenu). Išvada – atopinis dermatitas, gydymas – pakaitink saulėgražų aliejų ir naudok vietoj vandens. Kaip manot, padėjo? Žinoma, NE – bėrimas sustiprėjo, atsirado pūlinukų (po 2 dienų „gydymo“).

Nuėjau vėl pas tą pačią gydytoją, tepasakė, kad iš vaisių valgyk tik lietuviškus obuolius ir bananus (dariausi alergologinius tyrimus, jie rodo, kad niekam nesu alergiška), susitvarkys, kai paklausiau, ar kito gydymo nėra, tepasakė, kad turiu savo kryžių nešt ir gydymo man neskirs. Bėrimus palei akis man pagydė okulistė (ėjau pas ją dėl paraudusių akių, tai rado ir bėrimo aplink akis priežastį), deja, bėrimai aplink burną liko.

Kuriam laikui numojau ranka, nes jau buvau pavargusi nuo gydytojų nesąmonių. Prieš porą metų pamėginau vėl išsiaiškinti, kas negerai, 2-as dermatologas tedavė kremų mėginukų ir liepė bandyti, gal tiks (netiko), 3-ias nustatė lyg ir seborėjinį dermatitą (pats abejojo savo diagnoze), irgi tepasakė, kad gal kada kremą atitaikysiu, 4-as – kosmetinė problema, negi tau trukdo? (trukdo! Niežti gi). Naudos nulis. Papuoliau pas 5-ą. Išvada – perioralinis dermatitas ir dar paklausė, kiek laiko. Sakau, kad 9 metai (šiuo metu man 28-eri), tai net loštelėjo kėdėj. Kitas klausimas – kodėl nesigydei? Atsakymas – tai kad nerado, kas (prieš tai pas 4-ą dermatologą buvau vos prieš mėnesį, 3 ir 4 dermatologai buvo aplankyti 2 mėn. bėgyje). Galiu džiaugtis, diagnozė vos po 5-o gydytojo, gydymas veiksmingas. Deja, išsiaiškinau, kad esu alergiška hipoalerginiams produktams (kodėl, nežino niekas).

Galbūt kas ir keistųsi, jei dėčiau į kišenę, tačiau kodėl turėčiau?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sveikata – didžiausias turtas: į tokį posakį su šypsena tikriausiai žvelgia tik tie, kuriems nėra tekę sužinoti sukrečiančios diagnozės ar ilgam atsidurti ligos patale. Netikėta žinia apie tai, jog teks išmokti gyventi kitaip, iš naujo apsvarstyti savo tikslus ne tik išgąsdina, bet ir paskatina – labiau rūpinkimės savimi ir kitais. Prašome – pasidalinkite savo ligos istorija ir perspėkite kitus, ko saugotis ir į ką atkreipti dėmesį.

DELFI skaitytojai jau ne kartą pasakojo apie sudėtingą susirgusio žmogaus gyvenimą ir gyvenimą apvertusią diagnozę. 26-erių metų mergina, nuo kurios veido niekad nedingdavo šypsena, išsigando krūtyje užčiuopusi guziuką.

„Ėjau pas medikę gana gerai nusiteikusi, manydama, kad gydytoja apžiūrės ir pasakys - „nieko rimto, nebuvo dėl ko nerimauti“. Deja...Tai, ką iš jos išgirdau: „Kaip tu anksčiau jo nepastebėjai? Juk čia gigantas, netelpa į ekraną...“, – pasakojo ji.

DELFI skaitytoja Vytautė pasidalijo kitokia istorija – jai teko susigyventi su tuo, kad serga depresija. „Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?“, - apie bėdas nuvyti ligą rašo mergina.

Kviečiame pasidalinti savo ligos istorija – papasakokite apie netikėtą diagnozę ir padėkite atkreipti dėmesį į simptomus tiems, kurie šių pastebėti nesugeba. Pasidalinkite patarimais su nusivylusiais – kaip išmokti gyventi su liga ir nepasiduoti?

Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Liga“ iki kovo 3 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Buvusio studento akimis: kokios problemos kamuoja Chemijos fakultetą? (25)

Ir nuo ko gi čia pradėti, kai nė neįsivaizduoji, kur pradžia ir kur pabaiga?.. Pasibaisi Didžiosios Britanijos „saugumas pirmiausia“ logika studijose ir nutari ketveriems metams apsistoti Vilniaus universiteto Chemijos (šiuo metu Chemijos ir geomokslų) fakultete. Dar mokykloje olimpiadų, paruošiamųjų stovyklų metu pavyko išsiaiškinti, jog tai perdėtai dėl saugumo nesirūpinanti įstaiga.

Atsiradęs kačiukas vos nesujaukė tuoktuvių planų – teko imtis keistų priemonių (6)

Turėti augintinį malonus, tačiau nepigus malonumas ir tai aš išbandžiau savo kailiu. Prieš tris mėnesius mano sužadėtinė prie laiptinės rado mažą juokų maišelį – mielą kačiuką. Pasak kačiuko (o tiksliau, jo antkaklio) jis buvo vardu Mogis.

Nurimus Plungės „kultūrinių mainų“ skandalui: mokyklos turėtų stengtis labiau ugdyti patriotiškus piliečius (66)

Neseniai buvo kilęs triukšmelis dėl vieno rajono švietimo skyriaus nuvežtų paauglių į neva kultūrinę-pažintinę stovyklą į Rusiją. Neva ten buvo tik kultūra ir menas be jokios politikos. Nors kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, tačiau dabartinė Rusija – ne ta šalis, kurioje politika atskiriama nuo kitų sričių.

Ištekėjusios moters verdiktas: vestuvių svečiai turi dovanoti mažiausiai 300 eurų (798)

Aš manau, kad į vokelį padoru dėti nuo 300 eurų. Kodėl? Todėl, kad tai – ypatinga šventė ir toks jau tas kultūringų žmonių įprotis (paminėti ją su pinigais). 50-100 eurų yra tinkama suma gimtadieniui ar Kalėdoms, o vestuvės, sutikime, yra labai svarbi šventė.

Maži Seimo narių padėjėjų atlyginimai: ar jie skiriami pritraukti tik gražias studentes? (88)

Žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie Sauliaus Skvernelio užslėptą norą pasikelti sau atlyginimą. Ir nieko čia tokio, nes, tiesą pasakius, mūsų parlamentarai lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių parlamentų nariais – skurdžiai.