Depresija sergančios merginos istorija: su kuo susiduria norintis gydytis?

 (227)
Lietuvoje savižudybių skaičius mažėja, bet nereikia pamiršti, kad esame bene labiausiai besižudanti tauta pasaulyje. Vis kildavo klausimas - kodėl? Savižudybė man nėra svetimas reiškinys, artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie savanoriškai pasitraukė iš gyvenimo. Ir vėl tas klausimas - kodėl? Dėl atsakymo nebuvau tikra, bet dabar situacija darosi vis aiškesnė.
© DELFI

Kodėl valstybė negeba užtikrinti geros piliečių psichinės sveikatos, vis klausdavau savęs? Nesiremsiu faktais, statistika, nuomonėmis, tačiau remsiuos asmenine tik ką patirta patirtimi.

Tai štai Jums, gerbiamieji, atsakymas su šiokia tokia priešistore. Kas aš ir ko čia purkštauju prieš mūsų sveikatos apsaugos sistemą, klausiate savęs? Esu jauna studentė (teoriškai) ir dar projektų vadovė įmonėje su skambiu pavadinimu. Ir žinot, man tik dvidešimt. Turiu daug darbinės patirties, kad ir kaip tai piktintų mūsų nuskriaustus pašalpų gavėjus (dirbti pradėjau penkiolikos). Aš visad randu darbą,nors ne - darbas mane randa. Gyvenu aktyvų socialinį gyvenimą, keliauju.

Skamba gražiai, taip? Prie viso to dar sergu psichikos liga. Depresija – kaip būtų džiugu, jei suprastumėt, kokia tai sunki ir varginanti liga yra. Jau daug metų. Nuo trylikos, kiek pamenu. Savo ligą ilgai slėpiau dėl nenoro būtį pajuokos objektu, suprantat kodėl. Pas mus juk nepriimtina. Psichikos liga sirgti gėda, man ir visai mano šeimai. Bet jei sirgčiau vėžiu, būčiau populiari ir galėčiau kalbėti garsiai. Na, nesvarbu. Ne apie tai mes čia kalbame. Apie gydymą ir pagalbą juk.

Kaip aš gydžiausi, vėlgi įdomu. Tiksliau, kaip mane gydė. Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?

O apie sistemingą psichoterapiją ar kompleksinį gydymą nėra nė kalbos. Kas dar patiko, kad man vaistai nebuvo kompensuojami, nes tuomet buvau nepilnametė, o Lietuvoje nepilnamečiams neuroleptikų nereikia. Jie taip stipriai neserga. Na, man reikėjo (tėvai mokėjo 436 Lt kiekvieną mėnesį, kad gyvenčiau). Verta paminėti, kad mano šeima buvo skurdi. Nusižudyti bandžiau daug daug kartų, nereikia detalizuoti, bet paminėsiu, kad po kiekvieno bandymo gaudavau psichologo konsultaciją. Tiek daug mūsų šalyje reikia, kad galėčiau pasikalbėti su specialistu?

Na, išsikrausčiau iš savo mažo miesto. Šiuo metu didelėje sostinėje gyvenu. Viskas buvo gerai beveik metus, bet dabar atsirado stiprus poreikis kreiptis pagalbos (suvokiu, kad mirti ne išeitis, reikia gydytis). Liga grįžo. Beje, grįžta ji dažnai. Vaistai padeda pusmečiui, o kartais ir šiek tiek ilgiau. Pati paskambinau pagalbos prašytis į garsiąją Vasaros ligoninę ir še tau, jie man sako (skambinau į priimamąjį, kai tik pajaučiau norą šokti pro langą ir nieko daugiau): „skambinkit į „Naująją Vilnią“, mes jums padėti negalime“. Aha, negali, tai negali.

Skambinu į Naująją Vilnią. Tarp kitko, ten daug mėnesių gulėjau ir gydžiausi. Na, o Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (priimamasis) pasakė, kad be siuntimo niekaip negali suteikti pagalbos. Pasitikslinau, ar tikrai niekaip niekaip. Patikslino, kad tikrai tikrai. Pasiteiravau, ar suicido bandymo atveju priimtų? Atsakė, kad taip.

Ką tokiu atveju turėčiau daryti? Man ši dilema pasirodė sunki. Na, beliko kreiptis į savo psichoterapeutą, jis visad priima. Tik kainuoja 150 Lt neilga konsultacija. Čia man su didele nuolaida studentei, senai ir lojaliai klientei. Vaistai, žinoma, dar kainuoja. Džiugu, kad šiaip ne taip leidžiu sau gydytis (tai surija didžiąją dalį mano biudžeto). O man įdomu, ką tokiu atveju daryti kaimo gyventojui? Beje, daugiausiai žmonių žudosi kaimiškose vietovėse. Pajamos jų nedidelės, privataus psichoterapeuto nėra, o ar kiekviename rajone yra specialistas kvalifikuotai tokio pabūdžio pagalbai teikti? Ne ne, nėra, tikrai nėra.

Taigi, kur mano teisė į gydymą? Man pasirodė, kad praktika rodo, kad pirma reikia pakelti prieš save ranką ir tik tada gausiu pagalbos. Ar tikrai taip turi būti? O jei šis bandymas bus „sėkmingas“, kas tada? Ir vėl statistika? Linkiu Andriukaičiams reformas pradėti nuo smulkmenos. Tai yra žmogaus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Psichologinėspagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimolinija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

800-ąją paslauga apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikųlinija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbosmoterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (228)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (32)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (291)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.