Depresija sergančios merginos istorija: su kuo susiduria norintis gydytis?

 (227)
Lietuvoje savižudybių skaičius mažėja, bet nereikia pamiršti, kad esame bene labiausiai besižudanti tauta pasaulyje. Vis kildavo klausimas - kodėl? Savižudybė man nėra svetimas reiškinys, artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie savanoriškai pasitraukė iš gyvenimo. Ir vėl tas klausimas - kodėl? Dėl atsakymo nebuvau tikra, bet dabar situacija darosi vis aiškesnė.
© DELFI

Kodėl valstybė negeba užtikrinti geros piliečių psichinės sveikatos, vis klausdavau savęs? Nesiremsiu faktais, statistika, nuomonėmis, tačiau remsiuos asmenine tik ką patirta patirtimi.

Tai štai Jums, gerbiamieji, atsakymas su šiokia tokia priešistore. Kas aš ir ko čia purkštauju prieš mūsų sveikatos apsaugos sistemą, klausiate savęs? Esu jauna studentė (teoriškai) ir dar projektų vadovė įmonėje su skambiu pavadinimu. Ir žinot, man tik dvidešimt. Turiu daug darbinės patirties, kad ir kaip tai piktintų mūsų nuskriaustus pašalpų gavėjus (dirbti pradėjau penkiolikos). Aš visad randu darbą,nors ne - darbas mane randa. Gyvenu aktyvų socialinį gyvenimą, keliauju.

Skamba gražiai, taip? Prie viso to dar sergu psichikos liga. Depresija – kaip būtų džiugu, jei suprastumėt, kokia tai sunki ir varginanti liga yra. Jau daug metų. Nuo trylikos, kiek pamenu. Savo ligą ilgai slėpiau dėl nenoro būtį pajuokos objektu, suprantat kodėl. Pas mus juk nepriimtina. Psichikos liga sirgti gėda, man ir visai mano šeimai. Bet jei sirgčiau vėžiu, būčiau populiari ir galėčiau kalbėti garsiai. Na, nesvarbu. Ne apie tai mes čia kalbame. Apie gydymą ir pagalbą juk.

Kaip aš gydžiausi, vėlgi įdomu. Tiksliau, kaip mane gydė. Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?

O apie sistemingą psichoterapiją ar kompleksinį gydymą nėra nė kalbos. Kas dar patiko, kad man vaistai nebuvo kompensuojami, nes tuomet buvau nepilnametė, o Lietuvoje nepilnamečiams neuroleptikų nereikia. Jie taip stipriai neserga. Na, man reikėjo (tėvai mokėjo 436 Lt kiekvieną mėnesį, kad gyvenčiau). Verta paminėti, kad mano šeima buvo skurdi. Nusižudyti bandžiau daug daug kartų, nereikia detalizuoti, bet paminėsiu, kad po kiekvieno bandymo gaudavau psichologo konsultaciją. Tiek daug mūsų šalyje reikia, kad galėčiau pasikalbėti su specialistu?

Na, išsikrausčiau iš savo mažo miesto. Šiuo metu didelėje sostinėje gyvenu. Viskas buvo gerai beveik metus, bet dabar atsirado stiprus poreikis kreiptis pagalbos (suvokiu, kad mirti ne išeitis, reikia gydytis). Liga grįžo. Beje, grįžta ji dažnai. Vaistai padeda pusmečiui, o kartais ir šiek tiek ilgiau. Pati paskambinau pagalbos prašytis į garsiąją Vasaros ligoninę ir še tau, jie man sako (skambinau į priimamąjį, kai tik pajaučiau norą šokti pro langą ir nieko daugiau): „skambinkit į „Naująją Vilnią“, mes jums padėti negalime“. Aha, negali, tai negali.

Skambinu į Naująją Vilnią. Tarp kitko, ten daug mėnesių gulėjau ir gydžiausi. Na, o Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (priimamasis) pasakė, kad be siuntimo niekaip negali suteikti pagalbos. Pasitikslinau, ar tikrai niekaip niekaip. Patikslino, kad tikrai tikrai. Pasiteiravau, ar suicido bandymo atveju priimtų? Atsakė, kad taip.

Ką tokiu atveju turėčiau daryti? Man ši dilema pasirodė sunki. Na, beliko kreiptis į savo psichoterapeutą, jis visad priima. Tik kainuoja 150 Lt neilga konsultacija. Čia man su didele nuolaida studentei, senai ir lojaliai klientei. Vaistai, žinoma, dar kainuoja. Džiugu, kad šiaip ne taip leidžiu sau gydytis (tai surija didžiąją dalį mano biudžeto). O man įdomu, ką tokiu atveju daryti kaimo gyventojui? Beje, daugiausiai žmonių žudosi kaimiškose vietovėse. Pajamos jų nedidelės, privataus psichoterapeuto nėra, o ar kiekviename rajone yra specialistas kvalifikuotai tokio pabūdžio pagalbai teikti? Ne ne, nėra, tikrai nėra.

Taigi, kur mano teisė į gydymą? Man pasirodė, kad praktika rodo, kad pirma reikia pakelti prieš save ranką ir tik tada gausiu pagalbos. Ar tikrai taip turi būti? O jei šis bandymas bus „sėkmingas“, kas tada? Ir vėl statistika? Linkiu Andriukaičiams reformas pradėti nuo smulkmenos. Tai yra žmogaus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Psichologinėspagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimolinija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

800-ąją paslauga apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikųlinija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbosmoterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (33)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (452)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (472)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (215)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (62)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.