Pirmiausia reikia sugriauti vyraujantį įprotį islamą tapatinti su arabų šalimis. Islamas, kaip reiškinys, būdingas ne tik arabų regionui, bet ir Afrikai bei Azijai. Būtina įvesti skirtį tarp musulmoniškų arabų ir musulmoniškų NE arabų šalių. Ši skirtis esminė straipsniui. Jos pagrindu dėliojami argumentai.
Demokratijos sąvoka – taipogi esminė. Čia nesiveliama į ginčus kaip apibrėžti demokratijos idealą ir nesiekiama įvertinti jos kokybės pagal kiekvieną kriterijų. Apsiribojama dviejų dimensijų įvertinimu: politinėmis teisėmis ir civilinėmis laisvėmis. Terminas „politinės teisės“ apima laisvus ir sąžiningus rinkimus. Išrinktieji turi realų priėjimą prie valdžios. Egzistuoja konkurencingos partijos. Gerbiama opozicija ir mažumos. „Civilinės laisvės“ - tai švietimo, saviraiškos, religijos, susirinkimo laisvės, laisvė burtis į organizacijas.
Atsižvelgdama į minėtų dviejų dimensijų įvertinimą, gerai žinoma „Freedom House“ organizacija sprendžia apie šalies statusą: laisva, dalinai laisva arba nelaisva. Šiame straipsnyje laikomasi nuostatos, kad demokratija ir aukštas laisvės įvertinimas sutampa.
Laisvės reitingas vedamas nuo 1972. Jis apima politinių teisių ir pilietinių laisvių įverčius. „Freedom House“ naudoja 7 balų skalę, kur 1 simbolizuoja geriausią įvertinimą o 7 – prasčiausią. Jeigu politinių teisių ir pilietinių laisvių įverčių vidurkis patenka tarp 2,5 ir 1, šalis laikoma „laisva“ – demokratija joje daugiau ar mažiau konkurencinga.
Demokratijos kūrimas ir išlaikymas – dinamiškas procesas. Todėl įverčiai tikslinami kiekvienais metais ir šalies statusas kinta. Čia atkreipiame dėmesį tik į tas šalis, kurios buvo klasifikuotos kaip „laisvos“ bent tris metus iš eilės. Tai rodo tam tikrą tęstinumą ir rimtesnį siekį įtvirtinti demokratiją, negu pavieniai bandymai, kurių daugiau ar mažiau patyrė daugelis šalių. Jeigu demokratija nuosekliai sugebėjo išsilaikyti tam tikrą periodą, galime imti kalbėti apie rimtesnę jos perspektyvą. Vaizdžiai tariant, jeigu „demokratijos sėkla“ sugebėjo bent jau sudygti „islamo dirvoje“ - demokratija iš principo įmanoma.
Analizuojami 46 valstybių, kuriose daugumą sudaro musulmonai, įverčiai. Tenka pripažinti – iš pirmo žvilgsnio rezultatai nėra džiuginantys. Dauguma musulmoniškų šalių patenka į „nelaisvų“ arba tik „dalinai laisvų“ šalių grupę. Tačiau esama ir tokių, kurios klasifikuojamos „laisvomis“. Sukonkretinus, iš 46 valstybių, kuriose daugumą sudaro musulmonai, 7 bent tris metus iš eilės buvo klasifikuotos kaip „laisvos“: Malis (15 metų iš eilės), Turkija (7), Senegalas (6), Indonezija (5), Nigerija (4), Maldyvai (3) ir Libanas (3). Iki šios dienos demokratija išsilaikė tik Malyje bei Indonezijoje. Detalesni rezultatai pateikiami 1 lentelėje.
Laisvų šalių grupė, kuriose gyvena musulmonų dauguma
Koeficientas geresnis už 2,5: 3 ar daugiau metų iš eilės (7 šalys iš 46 - 15 proc.)
| Šalis | Periodas | Metų skaičius |
| Malis | Nuo 1995 iki dabar | 15 iš eilės |
| Senegalas | Nuo 2003-2008 | 6 iš eilės |
| Turkija | 1974-1980 | 7 iš eilės |
| Indonezija | Nuo 2006 iki dabar | 5 iš eilės |
| Nigerija | 1980-1984 | 4 iš eilės |
| Maldyvai | 1973-1975 | 3 iš eilės |
| Libanas | 1973-1975 | 3 iš eilės |
Kas labiausiai patraukė akį šioje analizėje – šalių, klasifikuotų „laisvomis“, išsidėstymas. Tik Libanas priklauso vadinamajam arabų pasauliui. Likusios „laisvomis“ įvardintos musulmoniškos šalys priklauso kitiems regionams. Tai patvirtina straipsnio pradžioje įvestą skirtį tarp musulmoniškų arabiškų ir ne arabiškų šalių. Jeigu visas musulmoniškas šalis atskirtume į dvi grupes, gautume tokius rezultatus. Iš 21, arabų pasauliui priklausančios šalies, tik Libanas kurį laiką buvo laisvas (4,7%). Ir tik 3 metus. Tuo tarpu iš 25 šalių, kurios nepriklauso arabų pasauliui, tačiau yra musulmoniškos, 6 valstybės iš 25 (24%) buvo klasifikuotos laisvomis. Štai Malis išliko laivas nuo 1995 iki dabar. Indonezija – nuo 2006 iki dabar. Skirtumai labai ryškūs palyginus 2 ir 3 lenteles, bei įvertinus valstybių išsidėstymą žemėlapyje.
Laisvų arabiškų šalių grupė, kuriose gyvena musulmonų dauguma
Koeficientas geresnis už 2,5: 3 ir daugiau metų iš eilės (1 šalis iš 21 – 4,7%)
| Šalis | Periodas | Metų skaičius |
| Libanas | 1973-1975 | 3 iš eilės |
Laisvų NEarabų šalių grupė, kuriose gyvena musulmonų dauguma
Koeficientas geresnis už 2.5: 3 ir daugiau metų iš eilės (6 šalys iš 25 - 24%)
| Šalis | Periodas | Metų skaičius |
| Malis | Nuo 1995 iki dabar | 15 iš eilės |
| Senegalas | Nuo 2003-2008 | 6 iš eilės |
| Turkija | 1974-1980 | 7 iš eilės |
| Indonezija | Nuo 2006 iki dabar | 5 iš eilės |
| Nigerija | 1980-1984 | 4 iš eilės |
| Maldyvai | 1973-1975 | 3 iš eilės |
Kokias įžvalgas siūlo šiame straipsnyje pristatyta „Freedom House“ laisvės reitingo analizė? Visų pirma, turėtume būti atsargesni islamą vadindami pagrindiniu demokratijos barjeru musulmoniškose šalyse. Jose demokratijų demokratijų skaičius išlieka mažas – tai tiesa. Tačiau atskyrus arabiškas valstybes nuo ne arabiškų, pastarosiose galime pamatyti kur kas ženklesnę dalį šalių, tam tikrą laiko periodą pasukusių demokratiniu keliu. Tai leidžia tikėtis šviesesnės perspektyvos ateityje.
Antra, tos islamo šalys, kurios priklauso arabų pasauliui, lieka ypatingai uždaros demokratinėms vertybėms. Tik Libanas tris metus išmėgino demokratinį rėžimą. Tai skatina susimąstyti apie ypatingą islamo ir arabų kultūros derinį – ypatingai nepalankų demokratijai. Šis derinys vertas epiteto „barjeras demokratijai“. Tačiau pats islamas savaime – vargu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!