Turbūt istoriją reikėtų pradėti nuo to, kad dukrytė gimė 2009 metais, o tai darželių sistemoje vadinami labiausiai perpildytais metais. Kiek teko girdėti, tais metais gimusiems vaikučiams į darželius patekti sudėtingiausia.

Veiksmas vyksta Kaune, čia centralizuota sistema jau veikė anksčiau ir jos esmė tokia, kad galima užrašyti tik į du norimus darželius. Pirmas vaikas, esu nepatyrus, užrašiau į netoliese namų esantį darželį, kai dukrytei buvo 6 mėnesiai. To darželio direktorė patikino - tikrai vietų bus, kol ateis eilė. Bėda ta, kad tame darželyje nėra lopšelinių grupių, tik darželinės, vadinasi, gali pradėt lankyt tik nuo 3 metų. Direktorė patikino - jei vaikas gana savarankiškas, galima ir šiek tiek anksčiau. Tiko man tokia tvarka, galvojau anksčiau neleisiu, pati auginsiu. Rami buvau. Didžiulė mano klaida - neužrašiau į antrą vietą!

Dukrytei suėjo 1 metukai. Pasidarė itin judri, labai mėgo bendraut su vaikučiais, pradėjau gailėtis, kad užrašiau vaiką tik nuo 3 metų. Bet dar laiko yra. Pradėjau domėtis, bendroje internetinėje darželių sistemoje pamačiau, kad yra laisvų vietų viename lopšelyje. Parašiau elektroninį laišką teiraudamasi, ar įmanoma patekt. Atsakymas buvo - be problemų, ateisit, parašysit prašymą, atsistosit į eilę ir rudenį, kai dukrytei bus 1 m. 10 mėn., jau galėsit patekt į lopšelio grupę. Valio, viltis yra! Ruošiausi vežt dokumentus, ir tomis dienomis dukrytė susirgo. Patekom į ligoninę. Du mėnesius ten gulėjom, tikrai ne darželiai galvoje buvo.

Pasveikom ir vėl susirūpinau darželio reikalais. Tik, deja, vėl paskambinus į tą patį darželį, kuris prieš du mėnesius suteikė vilčių, atsakymas buvo - deja, vietų nebėra. Va, tada susidūriau su žiauria realybe, dėl kurios buvau kalta tik aš pati. Kur tik teiraudavausi - vietų nebėra, o eilėje nesu užsirašius, tad patekti - šansai nuliniai. Buvo liūdna, mačiau, kad vaikui tikrai reik vaikų, reik kolektyvo, reik užsiėmimų. Pradėjau lauktis antrojo vaikelio, sveikata neleido skirti laiko judriam vaikui tiek, kiek norėjosi, todėl darželis buvo svajonė.

Atėjo vasara. Darželiai užsidarę, atostogos, niekas nieko nežino... Aš pradėjau prarast viltį, kad rudenį pavyks kur nors patekt. Draugė „paprotino“, sako, bandyk teirautis dėl laisvų vietų prieš pat rugsėjo 1-ąją. Tada jau būna sutvarkomi vaikų sąrašai. Kažkas išsibraukia, kažkas išvažiuoja, atsiranda laisvų vietų. Taip ir dariau. Juolab, kad man darželis nebuvo itin būtinas, iš bėdos gi galėjau augint vaiką namuose, nes tuoj turėjo gimti antras. Tiesiog dėl paties vaiko norėjosi gauti vietą.

Likus keletui dienų iki rugsėjo 1-osios, telefonu pradėjau skambint į visus aplinkinius darželius su tuo pačiu klausimu - gal yra šansų patekti, jei ne rugsėjį, tai vėliau. Visur išgirsdavau tvirtą ne, jokių galimybių. Nežinau, gal jei būčiau ėjusi su kyšiais, dovanomis, gal atsakymai būtų kitokie... Gal. Bet nėjau.

Kaip dabar pamenu, rugpjūčio 31 d. praktiškai be vilties skambinu į dar vieną, beveik paskutinį mano sąraše esantį darželį. Kalbu su direktore. Nuo pat pradžios pokalbis man suteikė vilties, nes ji, skirtingai nei kitų darželių atstovai, neskubėjo man pasakyt tvirto ne, o pradėjo klausinėt, kiek mergaitei metų, kur gyvenam... Galiausiai pasakė, kad šiandien tvarko sąrašus ir paaiškės dėl vietų. Pasiūlė ateiti rytoj, apie vidurdienį, po nurimusios rugsėjo pirmosios šventės ir pasižiūrės, ar pavyks kas nors. Negalėjau atsidžiaugti - vilties yra!!!

Kitą dieną su reikiamais dokumentais mes jau darželyje. Pasišneku su direktore - sako, dabar kaip ir vietos visos užimtos (kaip tik prieš mus vieną mergaitę priėmė, tokią pačią neužsirašiusią į eilę), bet palikite telefono numerį, jei vieta atsiras - paskambinsim. Džiaugiausi, nes bent šiokia tokia viltis yra. Grįžus namo, po kelių valandų sulaukiau skambučio - PRIĖMĖ. Ryt keliaujam į lopšelio grupę.

Nežinau, kokia ten situacija buvo su eilėmis, nežinau, kokiu būdu patekom, žinau tik vieną, kad nedaviau absoliučiai jokio kyšio, jokios dovanėlės. Tiesiog, priėmė. Keista? Tada man taip neatrodė, dabar, pasiklausius įvairių situacijų, tikrai pati stebiuosi, kaip mums taip pasisekė.

Lankė dukrytė visus metus lopšelį. Buvau teisi, vaikų, kolektyvo jai labai reikėjo - dalyvaudama kolektyvinėje veikloje jos raida labai sparčiai tobulėja. Už tai turiu būt labai dėkinga darželio direktorei, kuri neliko abejinga, atrado vietą ir suteikė galimybę mano vaikui lankyti darželį.

Šį rudenį kaip ir turėjo prieiti eilė, kad patektumėm į darželį, į kurį dukrytę užrašiau iš pat pradžių. Atsisakėm tos vietos, lankysime daržiuką ir toliau tą, kuriame gavom vietą taip netikėtai. Nors jis ir toliau nuo namų, tačiau esu dėkinga ten dirbantiems žmonėms ir esu jame viskuo patenkinta.

O pabaigai noriu padrąsinti ir paskatinti, nenuleisti rankų tų, kurie mano, kad nėra vilčių patekti į vieną ar kitą darželį. Bandykite, ieškokite, skambinkite, ypač paskutinėmis rugpjūčio dienomis, nepraraskit vilties, gali pasisekt ir rasit vietą visai netikėtai.

--
Norite papasakoti savo istoriją, kaip leidote vaiką į darželį? Siųskite rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darželiai“.