Dangaus alchemijos meistrų keliai

 (3)
Per visą Lietuvą nuvilnijo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno didžiojo skrydžio 80-mečiui skirti aviacijos minėjimai, renginiai ir įvairūs skraidymai. Šeštadienį juos vainikuoja S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome (Kaune, Aleksote) 12 val. prasidedanti aviacijos šventė.
A. Marčiukaičio nuotr.

Programoje – skrydžiai, kuriuose dalyvauja patys stipriausi dangaus meistrai iš Lietuvos ir Baltijos regiono. Kadangi daugelio iš jų pasirodymai, vykę Vilniaus, Telšių ir kitų miestų bei miestelių padangėse buvo tarsi šeštadienio renginio generalinė repeticija, spausdiname išlikusias šventės Telšiuose akimirkas (2013 m. liepos 6 d.).

Akrobatinio lėktuvo sukamų figūrų kompleksas yra ypatingas dalykas. Kaip dangaus alchemija. Kaip magija arba muzika – nuskamba ir mes, žiūrovai, patiriame akimirkos grožį, kuris netrukus nueina užmarštin. Tokiai akimirkai sukurti prireikia daugelio dalykų: gero lėktuvo, beatodairiškai sveiko žmogaus, kuris sudegina tonas degalų, kad pats suprastų turįs talentą ir pasiduotų būtent tokio gyvenimo kelio aistrai. Taip pat reikia gerų orų ir kasdienių atributų, kuriuos turi lydėti dar ir sėkmės magija. Nes triukai erdvėje, ypač žemame aukštyje, kurie pakeri stebėtoją ant žemės, turi savos ir kartais žiaurios mistikos...

Neketinu gąsdinti skaitytojo. Mintys šios ateina iš praeities, iš sutiktų žmonių ir aviacijos švenčių. Į tokią šventę Telšiuose keliavau turėdama planą rašyti apie skraidantįjį lėktuvų trio, kurio pasirodymas į programą buvo įtrauktas tik paskutinę dieną.

Susibūrė trijulė 1985 m., kai atliko savo pirmąją parodomąją programą kaip baigiamąjį akordą Lietuvoje surengtose vadinamose socialistinių šalių akrobatinio skraidymo pirmenybėse. Tuomet didžiavausi, kad du iš jos narių tikėjo ir manimi kaip jauna lakūne. Vienas iš jų buvo didžios atminties Lietuvos akrobatinio skraidymo rinktinės treneris Leonas Jonys, mus tuomet mokęs akrobatikos gudrybių varžybose. Kitas – jaunas inspektorius, specialiai tikrinęs mano pasirengimą, kad apskritai išleistų pirmajam savarankiškam skrydžiui. Tai – Rolandas Paksas. Prisimenu, po keturių kontrolinių skrydžių aerodromo ratu jis padarė išvadą, kad ankstesnieji instruktoriai mane tiesiog „pervežiojo“, todėl netekau pasitikėjimo savimi, kurį būtent jis ir sugrąžino.

Vėliau instruktoriui Pranui Vinickui teko daug pakovoti, kad perspektyviems sportininkams nebūtų aklai taikomos vadinamosios „doosafinės“ skrydžių programos. Nes pasitikėjimas – tai toks dalykas, kurį dera puoselėti, kad vėl neprarastumei. Kalbu apie pasitikėjimą savimi ir žmonėmis, kurie lydi per gyvenimą, su kuriais skrendi.

...Skrenda – petys petin ir sparnas prie sparno, brėždamas pirmąją figūrą „jakų“ trio. Dangaus skliaute palikdamas tikras nubrėžtas tris dūmų juostas. Telšiškiams išpuola nedažna proga pamatyti, prisiliesti prie lėktuvų bei paspausti ranką pasaulinio garso žemaičiams lakūnams ir tiesiogiai išgirsti vedančiojo piloto R. Pakso komandas eteryje. Iš trumpų figūrų pavadinimų ir jų krypčių nurodymų, kuriuos jis taria raiškiai, kai ką pakartodamas po dukart, negali nejusti didelės įtampos, radiju sklindančios iš lakūno kabinos. Jo rolei tenka svari atsakomybė. Būtina vienodai ir tuo pačiu metu skirtingai jausti vieną sparno draugą iš kairės, kitą – iš dešinės, kai kiekvienas iš jų taiko skirtingą greitį ir krypties sukimo tempą, kad atitinkamose vietose lėktuvai kaip vienas išlaikytų ne tik lygią plokštumą, bet ir pakankamai saugų sparnų „sukibimą“.

Tai, ką jie atlieka, iš pirmo žvilgsnio nėra labai sudėtinga akrobatinių figūrų programa, tačiau toli gražu ne kiekvienas oro akrobatas, kad ir neprastai pasirodantis varžybų reitinguose, gali patikimai ją skristi.

„Pirmą į kairę, – girdėti garsiakalbyje vedlio komanda. – Įjungiam dūmus. Pasiruošti! Dėmesio! Rospūsk!“ – figūra efektingai suskamba dangaus mėlyje. Kaip saliutas. Tačiau skrendantis pilotas nenutuokė, kad jo balsą girdėjo tūkstantinė žiūrovų minia. Paskutinioji komanda galėjo papiktinti kai kuriuos tautiečius, nes buvo pasakyta tikrai nežemaitiška šneka.

Prisipažinsiu, kad ir pati dabar jaučiu kaltės, kodėl anksčiau nepasiūliau atitikmens šiai išskirtinai tik lėktuvų trio būdingai figūrai ir tuo pačiu momentinei komandai įvardyti. Galbūt ją galėtume pavadinti tiesiog saliutu? Figūros kilimo ir „kritimo“ trajektorija juk panaši į saliutą.

Šioje trijulėje Kauno aeroklubo vadovas Algimantas Žentelis pakeitė prieš pusmetį Anapilin išlydėtą lakūną, talentingą visose srityse (fizikoje, muzikoje, kalboje bei kt.) ir visų laikų geriausią lėktuvų akrobatikos mokytoją Leoną Jonį. Vartau nesenus jo lietuviškų aviacijos terminų užrašus ir galvoju apie lietuvių tautos palikimą, kuris rūpėjo mūsų visų vadinamam Levui.

A.Ženteliui taip pat svarbus kiekvienas lietuviškas žodis ir kiekviena žemės pėda Aleksoto aerodrome, kurią jis gelbėjo drauge su bendražygiais, kaip svarbų Lietuvos valstybės paveldą iš istorinėje tiesoje pasiklydusių Kauno verslininkų. Pastarieji iki šiol nerimsta, pasitelkę panašaus mąstymo valdininkus ir aplinkinius naujakurius, kurie telefoniniais skundais atakuoja visas institucijas dėl lėktuvų drumsčiamos ramybės, kurioje, matyt, negali išspręsti amžinosios filosofinės tiesos „kas pirmiau radosi: višta ar kiaušinis?“ Prieš porą dienų tokia pat sunaikinimo grėsmė ištiko Klaipėdos aerodromą ir panašu, kad jį išgelbėti galėtų tik pats Steponas Darius.

Stebėdama skrendančią trijulę, svarstau, kad ne kovodami, o padėdami vienas kitam turėtume rasti daugelį sprendimų. Ir trečiasis lėktuvų trio narys Robertas Noreika, ko gero, tai nuomonei pritartų. Jis pats yra ieškojęs būdų baimėms įveikti, todėl net nežinau, kaip jį pristatyti – lakūnu ar alpinistu? Juk pastaroji aistra Roberto gyvenime yra svarbesnė, nes atėjo iš vaikystės, kaip iš šalies...

Nepaisant to, gražiausius metus jis atidavė aviacijai, tiesiog skrajodamas nuo vieno apdovanojimo varžybose prie kito, kaip paukštukas nuo debesėlio ant debesėlio. 

Prieš keletą metų pilotas galutinai apsisprendė užlipti savomis kojomis ant pasaulio stogo, t.y. į vieną iš aukščiausių viršūnių Čo Oju (Himalajuose). Šis pasivaikščiojimas lakūnui kainavo ypač brangiai. Robertas vadavosi iš mirties gniaužtų ir jo kairioji ranka neteko atitinkamų pirštakaulių. Lėktuvo variklio ir sraigto svirtis jam dabar tenka stumdyti bei dūmų, radijo ir kitus mygtukus maigyti tik likusiomis artimųjų pirštaklaulių dalimis, kurios lotynų kalba skamba beveik poetiškai phalanx proximalis. Nepatogumų keliantys tokie maigymai ir stumdymai akrobatinio skrydžio metu yra pakankamai dažnas ir visai nepoetiškas reiškinys.

Oro akrobatas nesiskundžia tuo, atvirkščiai – ramiai dėkoja likimui, kad suteikė progą vėl gyventi. Dar prisipažįsta nežinąs ir bandąs atspėti, kokią papildomą misiją jis turįs atlikti už tai, kad liko gyvas po neįtikėtinai sunkios kovos, kai siekė alpinizmo olimpo ir įkopė į 8201 m aukštį bei pasiekė laimėjimą būti ketvirtuoju lietuviu, įveikusiu šią kelionę.

Atsitiktinė proga būti Roberto pašnekove ir pakeleive tą šventinę dieną išpuolė ir man. Teko važiuoti į Kauną, kad iš ten galėtume pakilti skrydžiui Telšių link. Visai kaip romane „Kelyje“ (autorius Jackas Kerouacas), kurį alpinistai laiko savo biblija. Vienas iš romano herojų didesnę gyvenimo dalį praleidžia ant ratų. Būtent važiavime automobiliu skersai visą šalį jis įžvelgia savo gyvenimo prasmę.

R.Noreika nesuprantamai paslaptingai pervažiuoja vienu iš Kernavės tiltų, gerokai pristabdydamas automobilį. Tą gestą jis vėliau paaiškino kaip atiduodamą pagarbą tiltui, nesvarbu, kuo per jį važiuotų – automobiliu, motociklu ar lėktuvu virš jo skristų. Nuo minėtojo tilto prasidėjo trijulės skrydžių epopėja po tiltais. Galiausiai nuo renesansinio pakilimo įspūdingų pasirodymų Korėjoje (žr. filmo nuorodą apačioje – aut. A.Marčiukaitis), vykusių prieš dvejus metus Pietų Korėjoje, garsusis trio nevengia bet kokios galimybės išeiti į dangaus sceną. Tiesa, Korėjoje pilotų sudėtį papildė anglų meistras Markas Jefferies.

Prireikus trejeto lyderį Rolandą Paksą pakeičia stipriausias Aleksoto aerodromo lakūnas instruktorius, Kauno aeroklubo tarybos pirmininkas Antanas Marčiukaitis. Jo akrobatines, instruktorines ir nepaprastas inžinerines patirtis artimoje ateityje derės pristatyti atskirai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dėkoja už pagalbą katytei Armitai, bet dabar jai reikia namų

Šiandieną norime padėkoti už tai, kad mes buvome išgirsti, už tai, kad Jūs nelikote abejingi, už tai, kad pagelbėjote rainytei Armitai. Džiugu, kad galėsime ją gydyti negalvodami apie skolas. Visada žinojome, kad surėmus pečius darbus nudirbti gerokai lengviau ir paprasčiau.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (62)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.