Apie tai, kad vakarienės metu reikės vilkėti baltus drabužius buvau girdėjusi jau anksčiau, tačiau tai, kad į vakarienę reikia neštis savo stalus, kėdes, staltieses, indus ir maistą, sužinojau likus vos dienai iki renginio. Per daug tuo nesirūpinau, žmogus, kuris mane pakvietė, pasirūpino tuo. „Na ir gerai“, - sau pagalvojau, bet vėliau to pasigailėjau...
Organizatoriai iki paskutinės minutės laikė paslaptyje vietą, kurioje vyks vakarienė. Tai šventei suteikė žavesio. Juolab, kad visi užsiregistravę svečiai, grupelėmis rinkosi į skirtingas Vilniaus vietas. Manoji buvo gerokai nutolusi nuo centro. Vos tik atvykome į sutartą vietą, iš kurios mus organizatorių autobusas turėjo nuvežti į „stebuklingos“ vakarienės vietą, prasidėjo tikrųjų atradimų laikas. Sunku nusakyti žodžiais, kaip nustebau pamačiusi tiek pakiliai ir džiaugsmingai nusiteikusių žmonių.
Ar balta spalva daro stebuklus? Matyt... Pusšimtis žmonių, susirinkusių į būrį, šypsojosi, juokavo, nepažįstami žmonės padėjo vieni kitiems susidėti daiktus, draugiškai tylėjo, kai grupės vadovė kantriai aiškino taisykles. Gerai, tarkime čia ne baltos spalvos fenomenas, bet patikėkite, tokių lietuvaičių reta... Vos įsėdome į autobusą, mums pranešė, kur vykstame (tą minutę kaip tik pasirodė straipsnis DELFI portale, tad jis ir išdavė visą staigmeną...). Atvykus į Rotušės aikštę likau apstulbusi. Ar kur nors matėte pusės tūkstančio lietuvaičių būrį, kurie tvarkingai dėlioja savo daiktus, tiesia staltieses, o pastūmėję vienas kito daiktus mandagiai atsiprašo? Ir taip, visi iki vieno buvo mandagūs, pakylėti... Kažkoks stebuklas. Stovėjau, žiūrėjau ir negalėjau savo akimis patikėti! Dabar atėjo eilė atskleisti, ko pasigailėjau, neprisidėdama prie pasiruošimo. Bene visus staliukus puošė pačių atsineštos gyvos gėlės, dauguma degė žvakes, vyno butelius perrišo kaspinais, blizgino pasakiško grožio taures ir dėliojo gurmaniškas užkandėles…
Mūsų stalas buvo kiek kuklesnis, nei gėlių, nei kaspinų ant vyno butelio… Pasigailėjau, kad neprisidėjau prie pasiruošimo, kitų kompanijų staliukai atrodė kur kas prabangesni! Vakarienė prasidėjo pusę aštuonių, o baigėsi gerokai prieš vidurnaktį. Per visą šį laiką daugiau nei pusės tūkstančio žmonių minioje nebuvo girdėti nei keiksmažodžių, nei kivirčo, nei nepasitenkinimo šūksnių... Ir nors visą vakarą svečiai rankose laikė alkoholinių gėrimų taures, nemačiau nei vieno per daug apsvaigusio. O tik išgirdę raginimą šokti, vos ne visi būriu pakilo ir pradėjo judėti muzikos ritmu. Kaip apsėsti, kažkas neįtikėtino.
Pasakysit, aš pesimistė ir visada gyvenime ieškau juodo? Ne. Visi, su kuriais kalbėjau, buvo apstulbę nuo tokio lietuvaičių elgesio. Pasirodo, mes galime būti mandagūs, draugiški, žinome etiketą ir mokame linksmintis! „Vakarienė baltai“ man atvėrė akis, likau sukrėsta. Mes esame kultūringa, išsilavinusi ir įdomi tauta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!