Nes nuo tada viską matau per tikrąją prizmę be pagražinimų ir juslinių stimuliacijų. Dėl to kartais tikrovė būna daug spalvingesnė ir įdomesnė, nei katalizatorių pagalba išgyvenama muzika, žmonių bendravimas ar tiesiog ramus sėdėjimas prie laužo vakarop.

Ne, nepagalvokit, kad aš priklausau kokiai „Tikėjimo žodžio“ sektai ar ten pakrikštytai ėriukų bandos sąjungai. Esu, taip sakant, normalus „čiuvakas“, kuris klauso Pink Floyd, Depeche Mode, Foje, Swans, Autechre ir kitų nuostabių muzikinių atlikėjų. „Geriausias metas - dabar. Jaučiu kaip niekad daug gražių idėjų ir nuoširdžių jausmų, tiesiog tvyrančių ore, belieka juos transformuoti į muzikinius garsus“, - štai ką interviu sakė ne koks mąstytojas ar filosofas, o šiuolaikinės muzikos kūrėjas Nicolas Jaar per vizitą Lietuvoje.

Kalbama, kad ši epocha yra velniškai išsisėmusi, velniškai neteisinga, dvasiškai tuščia. Marijus Bernotas iš grupės „Sportas“ interviu teigė, kad kol gyvenime post-modernistinėje visuomenėje, visi bandė „padaryti kuo krūčiau“. Kažką aplenkti, kažkuo nustebinti, kažkaip konkurentą pranokti ir pan. Tačiau šiuo metu, pasak jo, vyrauja sistemų epocha, kuomet vietoj nuoširdumo tu gauni sistemos padarytą produktą ir nemąstydamas jį priimi, nes tiesiog jį tau įbruka. „Mes už jus geriau žinome, ko norite“, - kažkada sakė vienas visiems gerai žinomas a.a. prietėlis su prakąstu obuoliu.

„Midnight in Paris” (liet. Vidurnaktis Paryžiuje) - turbūt ne vienas žino šį Woody Alleno filmą, kuris buvo apdovanotas dar ir Oskaru. Pasakojama ten, kaip vienas vaikinas netyčia atranda mistišką vietą Paryžiuje (magiškame mieste!), kurioje jis galėjo keliauti laiku. Ir štai mes čia susiduriame su pagrindine mintimi, hipoteze, postulatu šio jūsų skaitomo straipsnio. Kad ir kur herojus nuvykdavo; ar pas Ernestą Hemingvėjų ar pas Luisą Buñuelį, ar į auksinę Paryžiaus XIX-tojo amžiaus epochą, kiekvienoje iš jų žmonės giedodavo tą pačią giesmelę.

„Va, kai gyveno Bachas, Šekspyras ar Van Gogas, va, jie buvo tikros asmenybės, revoliucionieriai, genijai. Va tada žmonija išgyveno geriausius savo laikus“, - teigė istoriniai filmo herojai. Bet argi jie tikrai teisūs? Pažiūrėkime į šiandieną (...).

Pasaulyje gi karaliauja terorizmas, visokie Breivikai Norvegijoj iššaudo beveik 100 nekaltų žmonių, Bostono mieste du jauni čečėnai maratone įvykdo gyvybes nusinešusį sprogimą, ir nors Afganistane tvarką bando palaikyti taikdariai, 90 procentų opijaus kažkokiu būdu iš ten pasiekia visą pasaulį heroino pavidalu. Ir t.t. ir pan. – mėšlą šio pasaulio gali vardint neužsikirsdamas.

Ne per seniausiai žiūrėjau LRT dokumentinį filmą apie mistiką, poetą, pranašą Oskarą Milašių. Ko gero, nereikia pasakoti, kokiomis rožinėmis spalvomis visi piešia tarpukarį su Smetona priešaky ir Lietuvos žydėjimą su pirmu Europs krepšinio čempionato aukso medaliu ir t.t. ir pan. Tačiau ar Oskaras buvo pozityvios nuomonės? Cituoju: „Jei egiptiečių imperijos suirimas ir Romėnų pasaulio žlugimas atrodo vaikiški žaidimai greta mūsų išgyvenamos politinės, ekonominės ir socialinės politinės krizės, tai pati ta krizė tėra nedidelis dalykas, palyginus su moralinėmis bėdomis, kuriose skendi mūsų epocha“.

Jaučiat? Ta pati krizė. Tos pačios pesimistinės dainelės. Dauguma O. Milašiaus laikus šlovina ir mena šviesią nostalgiją. Kaip kad Brežniavo laikais šlovino Leniną ar Britanijoje Winstoną Cherchilio epochą ar Linkolno valdymo permainingus laikus JAV. Tada tarsi vyravo viskas vardan gero, o žmogus buvo statomas aukščiau visko. Ne vergas, ne tarnas, ne pavaldinys. O laisvas, saugus, turintis teises pilietis, kuris valdo savo žemę, turi sveikatos draudimą, kaupia darbu uždirbtus pinigus ir t.t ir pan. Viskas čia yra dalina tiesa, kaip ir viskas yra žiauriai pagražinta. Parodykit man bent vieną žmogų, kuris savo jaunas laimingas dieneles prisimena kaip pilnas negandų. Aš nekalbu apie varguolius, kurie tapo milijonieriais savo darbu vėliau ir gieda - „gimiau neturtingoje šeimoje ir viską pasiekiau savo rankomis”. Bla bla bla.

Aš kalbu apie tuos, kurie užaugo kaime pas babą, kurie nuo ryto iki vakaro lakstydavo laukuose be „mobiliakų”, kompiuterių ar Mp3 grotuvų ir nepaisant to jiems nieko netrūko, jie buvo daug laimingesni nei dabar su visa ta stebuklinga technika kaip visagaliais išmaniaisiais telefonais, internetu ir pan. Tačiau tai juk irgi nostalgija, sakysit! Ir kur tie žadėti „geriausi laikai kuriuose mes gyvename dabar“? Juk prieš tai pavardinta buvo apie teroristus, apie narkotikus, apie JAV vykdomus karus, galų gale - krizę ir panašius demonus.

Vietoj beveik 4 milijonų Lietuvoje jau nebėra trijų. Šildymo kainos kaip liko, taip ir yra mielinės. Už minimalų atlyginimą (...) gali pragyvent nebent koks žaliavalgis. Toliau - Graikija, Portugalija, Italija ant bankroto slenksčio. Afganistano reikalai nesitaiso. Iranas kaip ir Šiaurės Korėja grasina branduolinėmis programomis. Ne per seniausiai Japoniją nuniokojo gamtos stichija išaugusi į atominės energetinės krizę. O kur dar Bin Ladeno „pokštai“...

Taip, žmogau mielas, tai tiesa. Ir žinoma, niekas toli gražu rožinėmis spalvomis neatsimena nei pasaulinių karų, kaip ir Didžiosios Depresijos, per kurią iškilo tokie viską nusiaubę diktatoriai kaip Hitleris, Stalinas, Musolinis ar pan... Tačiau žmonės, kad ir kaip būtų buvę, praeitį linkę idealizuoti, tad nieko nuostabaus, kad Rusijoje matome minias, šlovinančias Staliną ir jo palikimą - diktatorišką Putino valdymą, mano galva, paminantį bet kokias žmogaus teises. Kaip ir raudančius šiaurės korėjiečius dėl savo vado mirties. Na, ir kas, kad ten vaidyba.

Tas, kuris dabar skaito šias eilutes, greičiausiai yra velniškai nusisekęs „špingalietas“. Net neabejoju. Pasakysiu paprastai - niekad nebuvo nei geriau ar blogiau nei dabar. Įsikalkit tai į galvą – visada buvo tas pats iš esmės, aš Jums sakau. Buvo nuopoliai ir buvo pakilimai, be kurių žemiškoji būtis yra neįmanoma. Be kurios žmogus tiesiog būtų pasmerktas vegetacijai, o tai nėra laimė. Neveltui, beje, filmas „Matrica” paremtas budistinėmis tiesomis. Ir, kad ir koks pasaulis atrodo pragariškas, žmogus ilgisi savosios buveinės, savųjų, o ne kažko kito primestų „idealiųjų namų”.

Dabar kelioms akimirkoms atitrauk akis nuo monitoriaus ir apsidairyk. Turi visų pirma nuosavą kambarį ar bent jau stogą virš galvos. Ar tuo tikrai galėjo pasigirti konclageriuose kentę vokiečių ir rusų ištremtieji? Ar tuo galėjo pasigirti feodalų valdomi žemdirbiai, ar tuo galėjo pasigirti Pietų Amerikos vergai ar dabartiniai šiaurės korėjiečiai su afrikiečiais?

Šiame mūsų pasaulyje deja tikrai niekada nebus visiems gerai. Tiesiog tokia planeta. Tačiau manau, kad vienintelis ir esminis dalykas, kuris mums trukdo matyti gėrį, švelnumą, meilę tai mūsų nesugebėjimas ir nenoras gyventi čia ir dabar. „If you want to make a world a better place, take a look at yourself and make a change“ (liet. Jei nori pasaulį paversti geresne vieta, pasižiūrėk į save ir pasikeisk), - kažkada dainavo a.a. M. Jacksonas. Absoliučiai niekada nebus geriau, jei mes neišmoksim tų trijų žodžių. O kad jie dar ir šalia to materializuotųsi, reikia atsigręžti į save ir jei ne meilės revoliuciją sukelti, tai bent jau savo šuns rytinį „kakutį“ su maišiuku paimti. Planeta ir žmogus bus už tai tau žiauriai dėkingi. Ir posakis „čia ir dabar“ įgaus pagreitį.

Grįžtant nuo asmeninių individo filosofinių gyvenimo pamatų, kurie galėtų bent kažkiek pakeisti pasaulį, pažiūrėkim kokį jį mes turime ir kokiame nuostabiame pasaulyje gyvename. Atsimenat filmą „Matrica“ ir kaip ten viskas buvo? Arba gūdžios atmosferos persmelktą „Blade Runner“? Ar kad ir tą patį dabar rodomą „Oblivion“? Tuose filmuose žmogus yra kitų valdoma marionetė, iš jo siurbiami gyvybės syvai, jis yra vergas, jis - be ateities (...). Gi mes bent jau nežiūrint į Afrikos bėdas, Šiaurės Korėjos tragizmą ar Afganistano realijas, gyvename auksinius savo laikotarpio metus. Lietuvoje, kaip ir Europoje ar Amerikoje, jau daugiau nei 60 metų nebuvo didesnių karinių konfliktų, kurie mus tiesiogiai paliestų. Mano tėvai nematė karo, aš pats nemačiau karo, tikiuosi ir mano būsimi vaikai bus stiprūs ir nugalėsim mes tą prakeiktą krizę - va koks tas karas. Šiuolaikinis!

Krizė, sakote? Jei velnias duoda problemą, tai Dievas - iš to sekančią galimybę. Prieš tai žmonija buvo paskendusi materializmo liūne, kurio esmė buvo vartojimas, vartojimas ir dar kartą vartojimas. Tik tokiu būdu žmogus galėjo išgyventi. Atėjus krizei vyksta vertybinis permąstymas. Žinoma, tai ne poros metų ir ne dešimtmečių reikalaujantys pokyčiai, tačiau vienaip ar kitaip krizė mus privertė iš naujo pažvelgti vertybes, savo žmogiškąjį aš, prasmingumą pasaulyje ir pasauliui. Tad ar krizė tikrai yra krizė? Ar dėl to, kad mes nebegalime nusipirkti, tarkim, prabangios mašinos, nukenčia mūsų laimė?

Žinoma, šis reiškinys labai stipriai paveikė pažeidžiamiausią sluoksnį, kuris yra neturtingas. Bet ir čia lazda turi du galus. Mat visas blogis išlindo į viršų, kuomet pasimatė, kad kai kurie „vargšai“, visokiausių pašalpų dėka dėl daug vaikų, jei ne kaip ponai, tai bent gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų nė negalvodami apie darbą. O dėl to tokiose valstybėse kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija dabar kenčia ir pavėluotai vykdo reformas. Tad gyvename laikais, kuomet valdo krizė, bet dėka jos pamatome, kad ne materialiniai dalykai svarbūs, o yra kur kas tauresnių.

Toliau galima tik vardinti ir vardinti, kokie vis dėlto nuostabūs yra mūsų laikai. Mylėkit ar nekęskit, bet gyvename Andriaus Mamontovo, Algirdo Kaušpėdo, Smorigino, Erlicko, kunigaikščio Vilgaudo laikais, kitų įstabių šmaikštuolių. Kiek daug keistenybių, linksmybių ir laimingų akimirkų juk turime... Beveik kiekvieną savaitgalį galime kur nors išeiti. Turime Oskaro Košunovo teatrą, 15 metų visą pasaulį žavime Eimanto Nekrošiaus „Hamletu“. Vyksta vieni stambiausių Modernaus Šokio festivalių - pavasarį Vilniuje, rudeniop Kaune. Kino teatrų - galybės ir įvairiausių, nuo komercinių iki nišinių (kaip pvz. "Skalvija"). Iš vasaros festivalių tik spėk rinktis. Ir t.t. ir pan.

Turime nerealias kopas Nidoje, kokių net jokiuose Havajuose nėra. Vilniaus kaip ir Kauno senamiesčiai stebina vos ne visus užsienio turistus. Lietuvius jie dažniausiai apibūdina kaip geranoriškus, draugiškus, paslaugius ir, kas svarbiausia, tolerantiškus. Na, ir kas, kad, mano galva, 98 proc. lietuvių yra homofobai. Tai laikina ir visiškai natūralu. Palikime šią savaime dingsiančią bėdą kitoms kartoms.

Aš asmeniškai turiu vieną juodaodę pažįstamą, kuriai nepažįstami praeiviai iš niekur nieko padovanoja žibučių.

Jūs pagalvokit, kokia seniau stomatologija buvo. Arba rauni dantį arba greži tą vargšą su žodžiais: „na, pakentėk, pakentėk, jau beveik baigta“. Dabar gi pas stomatologą ateini pamiegoti - suleidžia dozę, lūpa atvėpsta ir tu sėdi kelias valandas kaip belgas, o po to eini išsišiepęs. Apie vartojimą nenorėčiau kalbėti, nes tai papraščiausiai nėra indeksas laimei nustatyti, bet jei netyčia priklausai materialistinei filosofinei krypčiai, Lietuvoje gali rast visko ko nori. Praktiškai. Nuo prabangių parduotuvių iki nišinių butikų. O jei vis dėlto nerandi - Berlynas ar Londonas su pusvelčiu „Ryanair“ ar autobusu juk čia pat.

Nors vergavimas daiktams irgi nieko laimingo nepadarė, bet vien tas dalykas, kad mes viską galime žinoti iš savo asmeninio telefono šį tą reiškia. Tiesa, nereikia persistengti, įdiegiant į jį visokius „Facebook“ ir pan., nes tada galutinai atitrūksi nuo realybės. Bet jei daiktą naudoji protingai ir su protu, tai pamatai koks tas šiuolaikinis pasaulis yra mažas, jaukus ir patogus.

Apibendrintai - mes gyvename auksiniais laikais, vaikinai ir merginos. Paskutinis karas vyko daugiau nei prieš 60 metų. Matrica kol kas mums negresia ir esame laisvi žmonės. Medicina tokias pažengusi, kad prailgino žmogaus gyvenimo amžių nuo 30-40 iki 70-80 metų. Galime stebėti, kaip savo geriausią formą demonstruoja pretendentu tapti visų laikų geriausiu futbolininku Lionelis Messi, matėme Olimpiadoje, kaip visus rekordus sumušė plaukikas Michaelas Phelpsas. Ir galiausiai, penkiolikinė mūsų auksinė žuvelė Rūta Meilutytė. Juk ne vienas po jos pergalės širdyje džiaugėsi, kad yra lietuvis.

Tad kaip ir viskas. Pasikartoju, kad nei seniau, nei ateityje geriau tikrai nebuvo geriau ir nebus. Dabar yra geriausia. Čia ir dabar. O Lietuvos nacionalinį futbolo stadioną ankščiau ar vėliau pasistatysime. Kaip ir pateksim į čempionatą. Laimės, džiaugsmo ir kantrybės visiems, nes pavasaris už lango!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!