Nuvykusi ten susipažinau su daugybe naujų žmonių, nes šventėje dalyvavo klasiokės vaikino draugai, draugės, kurie jau buvo tapę ir jos draugais. Tik mano dėmesį patraukė vienintelis vaikinas, pats ramiausias iš visų, ir ne toks, kuris atkreiptų mano dėmesį gatvėje. Tik jo akys buvo tokios liūdnos, kad kuo skubiau norėjau išsiaiškinti, kas jį taip neramina...

Tą vakarą buvau jam dėmesio centre, juokavom, kalbėjomės. Maniau, viskas tuo ir baigsis, nes visą švenčiančią kompaniją palikau linksmintis iki kitos dienos ryto, pati išvažiavau namo į Kauną. Vis dėlto, po savaitės sulaukiu žinutės savo socialinio tinklo paskyroje. Nuo jo...

Taip prasidėjo pirmieji nedrąsūs užkalbinimai. Susirašinėdavom vis dažniau ir daugiau, laukdavau kiekvienos jo žinutės, nors neišsidaviau jam, kad jis mane sudomino jau tą vakarą. Nutarėm susitikti, pasivaikščioti po Kauno senamiestį. Ten jis išsidavė, kad jo mama serga, jos diagnozė – vėžys. Birželio mėnesį, prieš pat Jonines, naktį, gavau jo žinutę, kad jo mamos jau nebėra. Nežinojau, net kaip jam išreikšti užuojautą, tuo labiau žinute. Tie keli žodžiai, kurie dažniausiai būna sakomi mirus artimajam, man pasirodė per daug nenuoširdūs.

Parašiau „iš širdies“, kad turės danguje dabar savo angelėlį, kuris saugos jį... Net nežinojau, kaip turiu elgtis, ar turiu dalyvauti ir palaikyti jį per laidotuves. Juk buvom tiek nedaug pažįstami. Pasiklioviau savo mamos patarimu, kad būtų labai nuoširdu, jei pasielgčiau, kaip jaučiu, ir būčiau su juo tą dieną. Buvau... Taip susipažinau ne tik su jo šeima (tėvu, sese), bet ir visais giminėmis. Tokiu būdu viskas labai greitai išsirutuliojo ne tik į paprastą draugystę, bet ir į rimtesnius jausmus. Praleisdavom vis daugiau laiko drauge, didžiavausi jo stiprybe, kad išliko labai ramus tokią sunkią gyvenimo akimirką, sugebėdavo dar ir mane pralinksminti.

Pirmą kart gyvenime jaučiausi tokia saugi, užtikrinta, globojama. Jo glėbyje užmigdavau labai greitai, jausdavausi rami, iki jo niekada nebuvau to jautusi. Labai greitai pamilau (taip atrodė tuo metu), niekada nebuvau jautųsi kažko panašaus. Po pusantrų metų supratau, kad šiai pasakai artėja pabaiga.

Jis net neišdrįso susitikti ir pasakyti, kad nori sukti skirtingais gyvenimo keliais, net žinute to nepasakė, turėjau pati kvosti atsakymą iki paskutinės akimirkos... Bandžiau dar susigrąžinti jį, prašiau paskutinio susitikimo, bandžiau išsiaiškinti, kas buvo negerai, atsiprašinėjau, verkiau, verkė ir jis, rašiau dalykus, kuriuos norėčiau nuveikti kartu su juo arba su jo pagalba paskutinį kartą. Galiausiai supratau, kad nepadės jau niekas – nei mano ašaros, nei atsiprašinėjimai dėl to, kokia esu, kartais gal per daug kaprizingo charakterio.

Jis buvo tvirtai nusprendęs, jam patarė draugai, sesė. Nors iki tol man atrodė, kad visiems jo draugams patinku, su jo sese irgi puikiai sutarėme. Nesitikėjau, kad viskas būtent taip ir taip greitai baigsis po pusantrų metų tokios nuoširdžios draugystės. Aš jam buvau pirma tokia artima draugė. Maniau, paskutinė...

Skyrybos man buvo labai skaudžios. Bandžiau išsiaiškinti, ar mūsų santykių pabaigos priežastis nėra kita mergina, jis patvirtino, kad tikrai ne. Po kelių savaičių, beieškodama informacijos internete vienišiems žmonėms, kaip ištverti vienatvę, susitaikyti su savimi ir pajausti laimę, netyčia užklydau į vieną pažinčių svetainę, kažkas mane ten taip traukė...

Suvedžiau į paieškos laukelius informaciją, atitinkančią jį (miestą, metus ir t.t.) ir ką gi, net pati nustebau. Pamačiau ten jo anketą, patyriau šoką, nes jis paskutinį kartą, kai kalbėjomės, sakė, kad nori pabūti vienas, o aš patikėjau juo. Labai susijaudinau, rankos iš jaudulio ir nuostabos ėmė drebėti. Nejučia susikūriau fiktyvią anketą toje pačioje pažinčių svetainėje, užkalbinau jį, pradėjome bendrauti. Neilgai trukus susitarėme susitikti. To norėjau dėl to, kad bebendraudamas su nepažįstamąja (kuria buvau aš, tik jis to nežinojo) sugebėjo jai pasiūlyti eiti kartu į koncertą, kurio bilietus jau seniai buvau nupirkusi aš ir išsiskyrusi atidaviau jam, nes sakiau, kad kartu planavome ten nueiti, o be jo ar su kažkuo kitu aš neičiau. Taip pat susitarėm, kad draugiškai nueisime ir po skyrybų.

Labai įsižeidžiau ir įsiutau dėl šio jo poelgio, todėl net nedvejodama nusprendžiau susitikti su juo kaip kita mergina, norėjau paskutinį kartą pažvelgti jam į akis. Tik tas jo poelgis man tuo metu atvėrė akis, koks jis iš tikrųjų yra apsimetėlis. Paprašiau jo, kad atsineštų baltą rožę į pasimatymą, tai lyg kažko naujo, tyro ir nuoširdaus simbolis man. Jis sutiko, atvažiavo su ta rože iš kito miesto, kuriame tuo metu gyveno, į pasimatymą. Priverčiau jį dar luktelėti kelias minutes manęs sutartoje vietoje. Ėjau pro šoną ir apsimečiau, kad netyčia jį pamačiau, dar paklausiau, ko čia laukia, vaidinau nustebusią, kad taip greit jau vaikšto į pasimatymus su rožėmis...

Pasakiau, kad skubu ir jau žadėjau eiti, tik staiga atsisukau, ištiesiau jam ranką ir pasakiau, kad čia aš esu toji, su kuria jis bendravo pažinčių svetainėje. Paskiau, kad jis nuvylė mane paskutinį kartą ir paklausiau, kodėl su manim taip pasielgė. Nesulaukusi atsakymo nuėjau. Jis pasiėmė atsivežtą rožę ir pasuko į skirtingą pusę... Prieš einant į „pasimatymą“ man širdis virpėjo, po jo – plyšo... Dar kartą. Daugiau jo nebemačiau.

Dėl šių santykių griūties, kurių pabaiga prasidėjo kaip tik tuo metu, kai universitete turėjau atsiskaitinėti egzaminams, ruošdamasi jiems, negalėdavau perskaityti sakinio knygoje ar užrašuose, nenuklysdama mintimis į savianalizę – ką padariau ne taip, ką galėjau pakeisti, ką turiu daryti kitaip savo gyvenime. Taip praėjo ne viena naktis. Tris mėnesius „plakiau“ save už tai, kad nesugebėjau išsaugoti jausmų ir žmogaus, man reiškusio tiek daug.

Praleidau visus sesijos egzaminus, nieko nevalgiau ir nemiegojau. Rezultatas buvo toks, kad teko susistabdyti studijas, prasidėjo depresija. Mane išgelbėjo tik darbas. Susikaupdavau ir eidavau, nes žinojau, kad jei prarasiu ir darbą, niekas nepadės man išbristi iš to siaubingo jausmo, nes darbe privalėdavau bendrauti su žmonėmis, bent jau tuo metu nors trumpam užsimiršdavau. Tačiau ir darbe ne kartą bėgau į kampelį paverkti, išgirdusi grojant dainą radijuje, primenančią jį...

Tik praėjus pusei metų, pradėjau labiau pasitikėti savimi. Netyčia atsirado senas draugas, apie kurį dažnai pagalvodavau. Su juo labai seniai buvome susipažinę internetu, kai pamatėme, kad mūsų gimimo dienos vienu metu, tik gimėme 7 metų skirtumu.

Jis padėjo galutinai užmiršti tą istoriją. Nebijoti įsileisti naujų jausmų ir patikėti tikra meile. Parodė, kaip galima mylėti, nesitikint nieko atgal. Galėčiau daug pavyzdžių pateikti. Vienas iš jų – kai vežasi mane į kartu užsiimti savo mėgstamiausia veikla – žvejyba, pasirūpina mano apranga, kad nesušalčiau, arbata, maistu, nuperka žurnalą, jei man bus nuobodu (nes dažniausiai žvejoju kartu, kol kimba). Tokie paprasti dalykai pasako labai daug, ta pasaka tęsiasi pustrečių metų. Iki šiol netikėjau, kad dar būna tokių vyrų ir tokių jausmų šioje žemėje, kurių nesugriauna ir 200 km atstumas. Esu labai laiminga, mylima, lepinama ir mylinti. Nors ir esu stipriai „nudegusi“ ir atrodo, kad jau niekas, joks smūgis nebenustebintų manęs, tikiuosi, kad nesapnuoju, ir ši meilė bus tokia, kurios po daug metų galėsiu palinkėti kiekvienam žmogui.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tikriausiai kiekvienas yra patyręs akimirką, kuri pakeitė jo gyvenimą – netikėtoje vietoje sutiktas žmogus tapo gyvenimo meile, per atsitiktinumą priimtas sprendimas išgelbėjo gyvybę ar keista nuojauta padėjo nepriimti viską galėjusio pakeisti neteisingo sprendimo.

Žinai, ką tai reiškia? Papasakok apie ypatingą savo gyvenimo atsitikimą mums ir laimėk puikių prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!

Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!