Deja, šių dienų realijos yra tokios, kad reguliarioje Lietuvos kariuomenėje tarnauja tik penktadalis reikiamo skaičiaus karių, ir tai leidžia teigti, kad Lietuvos kariuomenė yra nepajėgi savarankiškai krašto gynybai bei negalėtų užtikrinti pakankamai svaraus vaidmens ginant šalį kartu su partneriais.
Atkūrus kariuomenę, piliečiai, atitarnavę Lietuvos kariuomenėje, faktiškai tik nominaliai buvo apskaitomi kaip atsargos kariai, bet nebuvo šaukiami į pakartotinus mokymus, dėl ko jau po 3-5 metų jie de facto prarado bet kokius įgytus įgūdžius.
Blogai yra dar ir tai, kad dažniausia prisimenama tik apie eilinius karius, pamirštant kad kariuomenė – tai pirmiausia struktūros, apjungtos į specifinius darinius (skyrius, būrys, kuopa, ekipažas, pora, grandis, komanda ir t.t.), kurių kiekvienas turi atitinkamo lygmens vadus ar viršininkus. Taip yra viso pasaulio kariuomenėse, ir tam tikrų grupių pavadinimai priklauso nuo kariuomenės rūšies bei ugnies galios, kurią paprastai turi konkretus darinys. Žemesnės pakopos darinių grupė sudaro aukštesnės pakopos vienetą. Paprastai 3-5 žemesni dariniai sudaro aukštesnį. Todėl kalbant apie rezervą yra svarbu ne tik atskiri asmenys, o būtent, kiek ir kokių, sukomlektuotų ir tinkamai parengtų, turime karinių vienetų ir tai yra lemiamas faktorius. Šiuo metu tokių vienetų neturime nė vieno.
Į rezervo karius žiūrima labai paviršutiniškai. Jeigu būtų skiriamas tinkamas dėmesys rezervo vienetų formavimui, tada neišvengiamai sistema privalėtų vesti apskaitą pagal karių laipsnius (eilinių, puskarininkių, karininkų ir generolų), parengtumą konkrečiai sričiai ir patirtį konkrečiai pareigybei. Taip būtų sudarytos prielaidos ir rimtam rezervo rengimui bei išlaikymui.
Kalbant apie rezervą yra daroma didžiulė klaida visą laiką minint tik Sausumos pajėgas, pamirštant apie Karines oro ir jūrų pajėgas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kiekviena kariuomenės rūšis turi labai platų specialybių ir specializacijų spektrą, būdingą tik tai konkrečiai kariuomenės rūšiai. Šioje vietoje derėtų paminėti ir tai, kad yra padaryta didžiulė įstatymų leidėjo klaida pakeliant Specialiųjų operacijų pajėgas į kariuomenės rūšies lygį.
Jeigu rengiant Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymą būtų atkreiptas parlamentarų dėmesys į tai, kad kiekviena kariuomenės rūšis, ne tik Sausumos, bet ir Oro bei Jūrų pajėgos galėtų turėti analogiškas specialiųjų operacijų struktūras savyje, tokio kuriozo neturėtumėme. Beje, kariuomenės rūšys yra strateginio - operacinio lygmens struktūros, o ne taktinio, kaip dažniausiai teigia kai kurie Lietuvos veikėjai. Visa tai parodo nepakankamą Lietuvos parengtumą savarankiškai spręsti valstybės gynybos struktūrų formavimo ir jų vystymo klausimu.
Taip pat norėtųsi atkreipti dėmesį ir į tai, kad išvystyta gynybos sistema ir konkrečiai kariuomenė daro didžiulį poveikį valstybės socialiniam stabilumui ir piliečių patriotiškumo ugdymui. Jeigu kariuomenė būtų tokios apimties, kaip minėta aukščiau, tai minimaliai tokia apimtimi sumažėtų bedarbių skaičius, išaugtų vidinis vartojimas. Atsirastų poreikis ir galimybės vystytis atskiroms pramonės sritims. Susidarytų sąlygos techninės, inžinerinės pakraipos fakultetų Lietuvos universitetuose spartesniam vystymui.
Dažnai tenka girdėti posakį „mums padės NATO“, bet juk mes ir esame tas NATO. Kita vertus, didžiulę nuostabą kelia tai, kad skirtingose Lietuvos žinybose yra skirtingi NATO sutarties tekstai lietuvių kalba, ir tik vienas jų atitinka originalą. Keisčiausia yra tai, kad būtent tiktai tas variantas, kuris yra išleistas Briuselyje, yra identiškas originalui. Galbūt iš to ir kyla ta problema, kad visi kalba tik apie penktą straipsnį, nekreipdami jokio dėmesio į trečią.
Norėtųsi paminėti dar vieną akį rėžiančią problemą, kad Lietuvoje nelabai kas skiria kariuomenę nuo kitų struktūrų uniformuotų žmonių. Šiuo klausimu savo indėlį galėtų įnešti žiniasklaidos priemonės, kuriose sraigtasparniai nebūtų vadinami malūnsparniais, karių sąvoka nebūtų painiojama su sąvoka kariūnai, nebūtų vartojami bendriniai laipsniai, o būtų sakoma Lietuvos kariuomenės kapitonas arba policijos kapitonas. Tada kiekvienas pilietis pradėtų skirti, kas yra kas. Juk kiek bepuoštumėm eglutę, ji nei ąžuolu, nei beržu netampa.
Apibendrinant galima pasakyti, kad yra būtina kaip įmanoma greičiau ir radikaliai keisti požiūrį į Lietuvos gynybos sitemą ir konkrečiai kariuomenę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!