Papasakosiu, kaip pasikeitė mano gyvenimas atsiradus sūnui. Prieš gimstant jam, dirbau tiesioginį darbą su klientais bei mokiausi magistrantūroje. Taigi, kasdien buvau pasitempusi, tvarkingai sušukuotais plaukais, sutvarkytais nagais ir nepriekaištingu makiažu. Kiekvieną savaitgalį susitikdavome su draugais, gimtadienius švęsdavome kavinėse ar naktiniuose klubuose...
Gimus tikrai labai planuotam sūnui, galėjau pusdienį „neišlipti“ iš chalato ir nesišukuoti plaukų... Bet šis „nevalos“ etapas truko pakankamai trumpai, tiesiog palaipsniui kūnas parodė visas savo galimybes - miegoti per parą 4-5 valandas budrumo būsenoje, tris valandas sūpuoti 6 kg kūdikį ir nejausti pavargusių rankų, tvarkyti buitį, gaminti valgyti, mylėti vyrą, kartą per mėnesį susitikti su artimiausiomis draugėmis, o taip pat prisiminti, kada reikia pasveikinti artimiausius žmones gimtadienio proga. Ir aš tikrai nesijaučiau pavargusi ar nelaiminga!
Priešingai, nuo kiekvieno vaikelio gagavimo mano nuotaika pakildavo iki dangaus, nuo mažiausios šypsenėlės pati šypsodavausi dar pusvalandį. O kai sūnutis dėl pilvo dieglių tiesiogine žodžio prasme klykdavo kelias valandas, kantrai nešiodama glaudžiau arčiau savęs, nes negalima pykti ant kūdikio dėl skausmo, kuris nuo jo nepriklauso.
Nėštumo metu labai daug domėjausi raidos psichologija, taip pat nemenką psichologijos žinių bagažą buvau sukaupusi universitete, todėl pirmas patarimas visiems būsimiems ir esamiems tėveliams - nepykite ant vaikų dėl dalykų, kurie nuo jų nepriklauso. Vaikas natūraliai gali ilgai verkti pirmuosius metus, net jei nėra alkanas, nenori miego ir jo vystyklai pakeisti...
Jis gali tiesiog norėti jūsų šilumos. Ir būkite ramūs, nešiodami vaikelį neišmokysite jo manipuliuoti jumis, o duosite patį svarbiausią dalyką - saugumą ir pasitikėjimą. Argi mums, suaugusiems, kartais nesinori tiesiog prisiglausti prie mylimo žmogaus? O kūdikis to nori daug dažniau. Taigi, pirmuosius metus nešiojau savo vaikelį visada, kai jis to norėjo, todėl išmokęs vaikščioti jis jautėsi visiškai saugus, žengdamas savo pirmuosius žingsnius. Jis tvirtai žinojo, kad mama visada yra šalia.
Taip pat buvo ir kai pradėjo savarankiškai žaisti, Jam nereikėdavo palaikyti kompanijos kiaurą dieną, nes jis žinojo - jei prireiks, aš visada ateisiu ir pabūsiu šalia. Nuo dvejų metukų jis pradėjo lankyti darželį, aš grįžau į darbą, o namo visi trys grįžtame taip vienas kito pasiilgę, kad rūpesčiai tiesiog lieka už durų.
Taip pat mes šeimoje labai daug kalbamės apie įvairius dalykus, vaikams labai svarbu daug pasakoti apie supantį pasaulį, kas yra gera ir bloga, už ką giriama, už ką baudžiama. Todėl kartais ir maniškiui tenka eiti ir pagalvoti, ką ne taip padarė. Patikėkit, pirmą kartą pasiūlius kampą savo dvimečiui man pačiai širdis plyšo matant, kaip graudžiai jis verkia, bet svarbu tvirtai žinoti, dėl ko tai darote, ir to kampo laikui bėgant prireikia vis rečiau.
Dabar turim puikų, energingą, protingą, beprotiškai komunikabilų mažą penkiametį vyruką, kuris turi daug draugų, gerbia tėvelius ir kitus suaugusius, veiklos turi tiek, kad iki šiol nežino, kas yra kompiuteriniai žaidimai. Be abejo, savaitgalio vakarais žiūri animacinius filmukus. Tačiau nepatingėkit praleisti kiek įmanoma daugiau laiko visa šeima kartu, nueikit į zoologijos sodą, muziejų ar automobilių parodą, vaikui bus tiek įspūdžių, kad dar kelias dienas žais tais prisiminimais.
Savaitgaliais renkite piknikus su paprasčiausiais stalo žaidimais, susitikite su draugais, ir nesvarbu, turi jie vaikučių ar ne, prasiblaškyti reikia ir mažiems, ir dideliems. Niekada nemeluokite savo vaikui, ir grąžos gausite tiesą. Būkite atviri. Keliaukite! Nesame keliavę nei karto be savo sūnaus, tereikia labiau pasidomėti šalimi, pasirinkti tinkamą transporto priemonę ir būtinai, BŪTINAI leisti pačiam vaikui išsirinkti žaislus, kuriuos jis nori pasiimti kartu.
Nepirkite vaikams žaislų šiaip sau, leiskite jam mokytis taupyti. Duokite kas savaitę po kelis „pinigėlius“, bus didesnė nauda, vaikas mokysis taupyti, jūs neturėsite neplanuotų išlaidų, o vaiko džiaugsmas, pačiam nusipirkus taip trokštamą žaislą, bus šimtąkart didesnis, o žaislas - labiau saugomas.
Ir dar - leiskite vaikams tikėti stebuklais, Kalėdų seneliu, Velykų zuikiu, dantukų fėja. Leiskite žaisti žaidimus, nebūtinai turinčius loginius ryšius su šiandieniu pasauliu, leiskite jiems svajoti ir fantazuoti, leiskite jiems tiesiog būti vaikais! Raides ir skaičius jie išmoks mokykloje, bet kas, jei ne jūs, leisite savo vaikui išgyventi tokią vaikystę, apie kurią galbūt patys svajojote...
Sakysite, kad nepaaiškinau, kodėl laiškas vadinasi „mūsų meilė - begalinė“? O argi ne tokia? Joks kitas žmogus mūsų nepadaro tokiais stipriais, sveikais, išmintingais, kūrybingais, apdairiais ir, svarbiausia, mylinčiais. Pripažinkit, kad taip, kaip mylit savo vaiką, nemylite nieko kito šiame pasaulyje! Nes ši meilė - kitokia, neaprėpiama ir besąlyginė, kaip sako mano sūnus - begalinė... Ir visi trys tikimės, kad tos begalinės meilės objektų mūsų šeimoje dar padaugės!
Pati laimingiausia mama
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Motinystė - ne vien parausvinti romantiški vaizdeliai“, - praėjusiais metais Mamos dieną prisipažino DELFI skaitytoja Giedrė, sugraudinusi ne vieną skaičiusįjį. Papasakojusi, kad ne taip ir paprasta gyventi be savaitgalių, išeiginių, švenčių, ir atskleidusi, kad paskutinį kartą ji išsimiegojo prieš penkerius metus, Giedrė nuramino ne vieną tėtį ar mamą, susiduriantį su nevilties akimirkomis, kai užklumpa rūpesčiai.
Mieli tėveliai, prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi, papasakokite apie akimirkas, kada atžalas auginti buvo tikrai nelengva, bet susidorojote su nesėkmėmis ir dabar džiaugiatės namuose krykštaujančiais mažaisiais.
Gal turite patarimų kitiems tėveliams? Piktinatės įsivaizdavimu, kad mamos ar tėčio darbas – paprastas ir nevarginantis?
Būkite drąsūs, pasidalinkite savo mintimis ir įkvėpkite kitus – ir tuos, kurie nežino, ką namuose reiškia mažasis, ir tuos, kurie nevilties akimirką bijo pasakyti, kad tėčio ir mamos darbas – sudėtingiausias ir atsakingiausias pasaulyje.
Laukiame Jūsų minčių ir istorijų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“ iki gegužės 12 d. Vieno teksto autoriui atiteks Sally Green knyga „Pusiau blogas“
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: