Būti mama: ar tikrai taip blogai arba taip gerai?

 (64)
Sukūriau šeimą studijų metu, įstojau į magistrantūrą, sužinojau, kad laukiuosi ir tada viskas pradėjo keistis, lėtai, bet kontroliuojamai. Teko pasiankstinti sesiją, nes didžioji diena buvo ne už kalnų. Pagimdžiau.
© Shutterstock nuotr.

Diplomą teko rašyti per porą savaičių, nes vaikas valgė kas valandą, neėmė čiulptuko, negėrė iš buteliuko, negulėjo vežimėlyje. Dar geriau, jis miegojo tik ant rankų, nepripažino nieko, tik mane, ir kuo toliau, tuo darėsi sunkiau. Vyras stengėsi padėti kaip galėjo, bet man nuo to nebuvo lengviau.

Nemigo naktys, erzelynė dieną, viskas, absoliučiai viskas buvo ne taip, kaip aš norėjau, man tiesiog netiko toks scenarijus. Aš buvau pasirengusi turėtų vaikų, bet tokiu būdu – tai jau per daug fiziškai sunku pakelti, o ką jau kalbėti apie emocinę būseną, kada viskas virkdo ir atrodo per sunku ir neįveikiama.

Mane guodė tai, kad viskas dar prieš akis. Paauginsiu vaiką, grįšiu į pradžią ir kai šausiu, tai šausiu kaip raketa. Tačiau laikas prailgo, draugai dingo, o dar ir mamos netikėta mirtis per Kalėdas, vos po mėnesio, kai sūnus išvydo pasaulį. Džiaugiuosi, kad bent jau anūką spėjo pamatyti ir palaikyti ant rankų.

Vos tik vyras grįždavo iš darbo, lėkdavau į miestą atsigerti kavos, jei susitikdavau su kurso draugais – tai jau visai parai, nes man gyvybiškai reikėjo atitrūkti nuo barnių namuose, nuolatinio irzlumo, laisvės neturėjimo, per didelės atsakomybės.

Vaikas iki pusantrų metų valgė kas valandą, kol tėvas neišvažiavo pas senelius savaitgaliui. Galiausiai pradėjau atsitrenkinėti į baldus, duris ir bet ką, nes viskas buvo kaip pro rūką. Verkdavau, atrodė, kad dar šiek tiek ir bus viskas. Nerimavau dėl savo karjeros planų, ateities, nes nespėjau nei darbo susirasti, diplomą atsiėmiau, kai vaikui buvo trys mėnesiai. Susirasti darbo ir negalėjau, nes neturėjau, kas būtų su vaiku ir padėtų jį auginti. Bet iš tiesų rašau ne dėl to, kokie žvėriškai buvo sunkūs pastarieji du metai, o ką aš padariau kitaip.

Pradėkim nuo to, kad viskas, kas dedasi aplinkui, priklauso nuo mūsų pačių susikurtų iliuzijų galvoje. Iliuzijomis įvardinu ne šiaip sau, o todėl, kad dažnai mūsų lūkesčiai, susikurtos svajonės taip ir nepriartėja iki realybės Everesto. Visi mes, nesvarbu kurioje barikadų pusėje stovime, kalbame apie tai, kaip mums turėtų būti, tačiau kaip nustembame, kai gaunasi ne taip. Užsiciklinę ties tuo „ko aš tikėjausi, o ką gavau“ murkdomės ten kažkur, dėl kažko, kažkaip. O viskas kur kas paprasčiau.

Auginti vaiką – tai ilga kelionė. Tai kelionė su pačiu savimi, būtent tada ir pradeda viskas aiškėti apie tave patį. Būtent tada žiūrėdamas į klykiantį vaiką suvoki, kad neužteks trenkti durimis ir išeiti, teks sugrįžti, pamiršti ambicijas. Tą akimirką, kai vaikas pažvelgia į tave, ateina suvokimas, kad jis gimė tam, jog tu pats kažko išmoktum. Aš tai ir priėmiau. Priėmiau pačią svarbiausią gyvenime pamoką – išmokti būti žmogumi.

Puikiai išmanau gyvenimo subtilybes, esu baigusi filosofiją ir turiu gerus vaikų raidos psichologijos pagrindus, nes baigiau pedagoginį universitetą. Tačiau nesvarbu, ką baigėme ar nebaigiame, svarbu, kaip tas žinias panaudojame. O kur geriau panaudoti savo žinias ir atrasti naujus talentus savyje, jei ne vaiko auginime? Taigi, trys dalykai, kuriais remiuosi ir dabar, konsultuoju ir kitus, jei paklausia.

Pirmas. Tu ne sau ir ne kažkam pagimdei vaiką. Tu nebeturi teisės už jį gyventi tą pačią akimirką, kai jis išlindo iš tavo pilvo. Jis gimė ir pradeda savo kelionę. Tavo darbas – išmokyti jį pažinti save, kitus, pasaulį. Išmokyti jį suklydus pačiam atsistoti ir eiti toliau.

Būti mama: ar tikrai taip blogai arba taip gerai?
© Shutterstock nuotr.

Dauguma iš mūsų nukrypsta į du kraštutinumus: laisvės per mažai arba per daug. Disciplina, arba, kaip aš vadinu, aiškios ribos padeda vaikui neišprotėti nuo galimybių gausos. Čia tas pats, kas mokytis vaikščioti: juk nereikalaujate iš vaiko, kad iš karto atsistotų ir bėgtų, tai kodėl elgesio, socialinės kultūros mokome kitaip? Tai kaip plaukimas – po truputį vis praplečiant ribas. Šiurpu, kai įmeta į ežero vidurį ir kapstaisi, išplauksi – gerai, neišplauksi – ištrauksiu. Išplaukia, bet naudos iš to nedaug.

Antras. Niekas negimė mokėdamas. Tai puiki proga mokytis būti kartu vienam su kitu, pasaulyje, nuo pat pradžių. Kai sūnus paaugo ir dėl kažkokio dalyko isteriškai pradėjo rėkti, aš sukandusi dantis laukiau, kol nurims.

Vėliau pasisodinau ant kelių, žiūrėjome vienas į kitą ir iš ilgo moralo pasakiau tik pabaigą: „aš irgi mokausi kartu su tavimi gyventi, padėk man.“ Keista, bet tada sūnus nurimo, tiesą pasakius, nuo to laiko mes kitaip reaguojame į vienas kitą, mokomės kartu. Nežinau, kiek jis suprato, bet vaikai turi empatinį ryšį ir kartais nereikia žodžių, užtenka apsikabinti.

Trečias. Tėvai klysta. Reikia nebijoti pasakyti ir paprašyti, kad vaikas tave kontroliuotų, žinoma, ten, kur tai yra vaiko jėgoms. Atsiprašyti ir pasakyti, kad buvai neteisus, klysti yra žmogiška. Kai būnu pavargusi, esu irzli, dažnai nirštu dėl smulkmenų ant visų ir dėl visko. Su vaiku nuo dveju metų susitarėme, kad jis man pasakytų, kai aš būnu pikta, ir paprašytų, kad tokia nebūčiau, o aš savo ruožtu tą patį pasakysiu jam, kai jis bus piktas.

Prisimenu, kartą užstaugiau, kad nustotų zysti dėl žaislo parduotuvėje, o jis man sako – „Mamyte, nepyk. Būk gera, gerai“. Tą minutę man visai praėjo noras rėkti, tiesiog atsirado didelis dėkingumo jausmas. Žinoma, žaislo nenupirkau, bet į viską pažvelgiau paprasčiau.

Labiausiai mane stebina tie žmonės, kurie „mamos atostogas“ sureikšmina arba nureikšmina. Aš, tiesą pasakius, į darbą kaip tik priimčiau mamas, nes jos turi geresnius įgūdžius: laiko planavimas, disciplina, derybos, lankstumas, diplomatiškumas, darbštumas, atsparumas stresui. Ir tai ne šiaip teoriškai ugdytos žinios, bet jos įgytos 24 val. per parą nuolatiniu darbu (...). Juk visos šios savybės ir yra gero darbuotojo. Koks kvailys norėtų to atsisakyti.

Buitis. Taip, ji varo į neviltį, bet, kad ir kokia ji klaiki būtų, įsijunkite fantaziją. Svajokite dirbdami, atraskite naujų iššūkių. Pavyzdžiui, aš išmokau vienu metu abiem rankomis dirbti du darbus. Buvo nelengva, bet dabar išvalau kriauklę ir nušveičiu veidrodį vienu metu. Jei maitinate vaiką, o jūsų maistas šąla, mokykitės valgyti kaire ranka. Abu apsiterliosite, bet kiek daug naujo atrasite. Yra daug dalykų, kuriuos galite sugalvoti, kas būtų naudinga ir jums patiems.

Pabaigai, matyt, norėčiau, pasidalinti pastebėjimu. Nėra tinkamo laiko susilaukti vaikų. Nėra tinkamo būdo pasiruošti jų auginimui. Nėra nuolat „kaifuojančių“ tėvų. Dažniausiai 99 procentai rūpesčių ir 1 procentas laimės. BET.... Bet, tas laimės pliūpsnis atperka viską.

Naujos įgytos žinios, vaiko imlumas, apkabinimas, net ir pyktis – viskas rodo, kad tu turi šalia neišsenkantį pasaulio pažinimo šaltinį, galią padaryti kažką prasmingo, tiesiog reikia plačiai atsimerkti, priimti tai natūraliai ir kaip vaikams su nuostaba viską semti abiem rankomis. Sėkmės!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.

Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.

Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?

Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.

Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (337)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (102)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (102)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (86)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.