Būsimų rungtynių prognozės: kada lietuviams pasibaigs čempionatas?

 (39)
Ar lietuviai pergalingai užbaigs tai, ką pradėjo? Ar vis tik juodas katinas perbėgo J. Kazlauskui kelią Liublianoje?
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Visi tarpusavio susitikimai Europos pirmenybėse su italais visada baigdavosi lietuvių pergalėmis (dabartinis santykis: 6-0 italų nenaudai), o ir paskutinis tarpusavio draugiškas mačas parodė, kad dabartinė italų komanda kabinti makaronų lietuviams dar neišmoko. Bet ateinantis mačas bus vis tiek įdomus ir linksmas - vien ko vertas vienas lyderių Marco Belinelli, kuris, jei atimtum iš jo kamuolį, aprengtum senu paltu bei duotum laužtuvą, labiau primena banditą Marvą Merchantą senoje geroje komedijoje „Vienas namuose“...

Tiesa, italai kartą laimėjo prieš mus - tai buvo 2004 m. vasaros Olimpinėse žaidynėse, tačiau tada lietuvius treniravo Antanas Sireika. Manau, tai reiškia, kad italai gavo nuolaidą, kuria jie ir pasinaudojo. O šiemet nuolaidų nebus, tad net nesvarbu, kiek kartų italai atsisakys picų pietums per tas dienas prieš rungtynes su lietuviais, vis tiek jiems teks praryti lietuviškus cepelinus (skaityti: priekinės linijos krepšininkų taškų). Juk galų gale, mūsų rinktinė yra dabar ant „bangos“, o Linas Kleiza nusiskuto barzdą.

Taigi, su nedideliu itališkos mafijos pasipriešinimu susitvarkiusi lietuvių brigada skrenda į pusfinalį, kur mūsų jau laukia kroatai, kuriems ukrainiečiai deramai pasipriešinti ketvirtfinalyje nesugebėjo. Kroatai - kietas riešutėlis, bet lietuviai, kurie su buvusių jugų komanda žais jau penktą kartą šiame čempionate - atsiprašau, šiose pirmenybėse - tokius riešutėlius valgo per pietų pertrauką, o ir jau pajusdami, kad gali trims milijonams (čia turbūt turima omenyje ir senas kaimo bobutes, kurios oranžinio kamuolio gyvenime gyvai nemačiusios) padovanoti nuostabią dovanėlę 2003 metais laimėto Europos pirmenybių aukso 10 metų jubilėjaus proga, ties šiuo barjero nesustos ir „op-lia-lia“ atsidurs finale.Taip lyg ir iš dalies patvirtindami Š. Jasikevičiaus mintį, kad šiemet pirmenybės yra silpnos, todėl net ir be didingos ir racionalios Jaskos (Šarūno Jasikevičiaus pravardė – DELFI) pagalbos rinktinė gali laimėti medalius.

Finale mūsų laukia Ispanija, kuri prieš tai žaidė slėpynes su serbais ir prancūzais, kuriems ispaniškų šio žaidimo subtilybių perkąsti taip ir nepavyko. Tačiau kaip tik atšalo orai, o ispanų jėgos išseko dėl siestų trūkumo, ir dar bedarbystės krizės baubas sujaukė visą ispanų koncentraciją - kaip čia tobulai sužaisi trejas iš eilės „play-off'o“ (liet. atkrentamasias) rungtynes?

O štai Rudy Fernandezas, net jei jam neskaudės rankos po visų tų ankstesnių dėjimų pirmenybėse, bijos išdarinėti kokį nors šou, nes žinos, kad priešingu atveju po rungtynių jo laukia draugiškų sielų latvių braliukai... Bet bus ir tipinių lietuviškų faktorių. L. Kleiza norės įrodyti „Toronto Raptors“ klubui, kad jo paslaugų atsisakymas buvo viena didžiausių klubo klaidų per visą klubo egzistavimo istoriją, todėl žais kaip aršus vilkas ir pelnys daugiau nei 20 taškų.

Tuo tarpu Donatas Motiejūnas ir toliau sėkmingai gąsdins priešininkus vien savo išvaizda. Renaldas Seibutis pagaliau „pavarys“ kaip jau ilgai nevarė, nes žinos, kad tai vienintelis šansas laimėti kažką artimiausiu metu, kadangi jo ištikimybė „Lietuvos Ryto“ klubui, vargu, ar atsipirks per artimiausią šimtmetį.

Na, ir aišku broliai Lavrinovičiai sėkmingai pakeis surobotėjusį Joną Valančiūną, kurį neutralizuos Marco Gasolis - broliukai taip įsižais tarpusavyje, kad ispanai nesupras, ar čia du žaidėjai, ar vienas ir tas pats supermenas visur, perkeliantis save iš vienos aikštelės pusės į kitą visiškai nepastebimai.

Vis tik ispanai nebūtų ispanais, jei nepavytų lietuvių trečiojo kėlinuko viduryje - tada šalia aikštelės sėdintis Arvydas Sabonis galvos: „o gal man vis tik išbėgti į aikštelę?“. Bet Tomas Delininkaitis dviem tolimais šūviais privers Lietuvos atsarginius pakelti savo užpakalius nuo suoliuko ir surėkti kažką panašaus į tai, ką rėkė pirmieji mamutų medžiotojai triumfuodami šalia sumedžioto gyvūno. Tuo tarpu Gineso rekordo barzdos ilgio rungtyje siekiantis Sėkla atgaus papildomas jėgas mušti savo būgną tribūnuose, ir lietuviai, pajutę pažįstamą ritmą, pribaigs ispanus 15 taškų skirtumu. Ką ir reikėjo įrodyti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.