Kaip gali žmogus šypsotis, jei nuo pat ankstyvo ryto jį suerzina skambantis žadintuvas, kasryt jis keliasi burbėdamas, nenoromis, kiekvieną dieną niurzga dėl blogo gyvenimo, pinigų trūkumo, nemandagaus jaunimo, dėl visų problemų kaltina valdžią?
Nuo to, kad daug burbėsim, gyvenimas nepasikeis. Jei bent vieną rytą pabandytumėt nusišypsoti autobuso vairuotojui ir pasakyti „Labas rytas“, pagirti kolegą darbe, apkabinti gerą draugą ir tiesiog nukreipti savo mintis teigiama linkme, nustebtumėt, kaip staiga pasaulis taps gražesnis.
Tiesą sakant, visuomenės negatyvumas ir kitus stumia į depresiją, o pamačius susiraukusį žmogų tesinori jam nusišypsoti ir pabandyti paaiškinti, kad jo mąstymas ir kaltas dėl visų problemų.
Sutinku, kad pasitaiko nuotaikų svyravimų ir ne visuomet jautiesi pačios pakiliausios nuotaikos, dažnai tai tikrai priklauso nuo šalto oro. Tačiau...Man ši žiema buvo šilta. Kodėl? Nes prisiminimai, puikūs draugai, mylima šeima neleido sušalti. Juo labiau, kad žadintuvas ryte ne pykdo, o žada dar vieną naują dieną, kupiną nuotykių ir puikių emocijų. Tad kodėl nepasinaudojus proga ir nepradėjus mąstyti pozityviau?
Kad ir pabandykit nusipirkti skanų saldainį ir pasimėgaudami jį suvalgykit, pasiklausykit čiulbančių paukščių ir nusišypsokit liūdnam praeiviui. Optimizmas - štai, ko trūksta žmonėms. Nusišypsokit, blogas oras - ne priežastis liūdėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Karolinos atsiųstas tekstas skirtas DELFI Piliečio konkursui „Ar šypsenų lietuviams trūksta dėl prasto oro?“. Turite kitą nuomonę? O gal sutinkate su šio rašinio autore? Pasidalinkite savo mintimis.
Įdomiausios nuomonės autoriui padovanosime prizą – šypseną tikrai sukelsiančią knygą „Banginis prarijo lietuvį: nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900 – 1940 metais“.
Nuomonėmis dalinkitės komentaruose ar el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Oras“. Jūsų minčių lauksime iki balandžio 21 d.