Banko klientė: kantrybės taurė persipildė

 (576)
Esu iš tų lietuvių, kurie nuolat burba ant komercinių bankų. Tiesa, ne todėl, kad neturiu ką veikti, o todėl, kad su privatiems klientams paslaugas teikiančiais bankais turėjau patirties gyvendama užsienyje.
© A.Stackevič nuotr.

Porą metų viename Didžiosios Britanijos banke naudojausi paslaugomis, kur jaučiausi vertinama ir svarbi: jokių sąskaitos tvarkymo, mokėjimo kortelės mokesčių. Elektroninė bankininkystė buvo skatinama pervedimus internetu atliekant nemokamai (visiškai!), už internetinius pirkimus taip pat nereikėjo atseikėti bankui. Už gaunamas pajamas į savo sąskaitą gaudavau palūkanas (labai mažas, bet vis šis tas). Nežinau, gal dabar situacija ten pasikeitė, bet tuo metu mano sąlygos buvo tokios. Ir nebuvau jokia išskirtinė klientė - buvau eilinė Lietuvos pilietė, porai metų atvykusi gyventi svetur.

Sugrįžusi į Lietuvą buvau primiršus, ką prieš tai čia palikau, bet po trejų metų mano kantrybės taurė prisipildė.

Paskutinį lašą aprašysiu vėliau, tačiau pradėsiu nuo pradžių.

Vos sugrįžusi į Lietuvą supratau vieną – finansiškai pažengusiose šalyse daugiau komerciniams bankams uždirba jų profesionalūs darbuotojai, o ne eilinis, fizinis klientas. Čia, atrodo, viskas yra atvirkščiai. Vietoj to, kad patikėjęs savo pinigus komerciniam bankui klientas gautų atlygį, o tuo metu banko profesionalai uždirbtų iš tų pinigų pelną, investuodami rinkose ar teikdami paskolas tiems, kuriems jų iš tiesų reikia, Lietuvoje viskas vyksta kitaip.

Jau daugybę metų esu „Swedbank“ klientė. Banką keisti galiu, bet be banko gyventi – ne ir jaučiuosi situacijos įkaitė. Kažin, ar darbdavys sutiktų mokėti atlyginimą grynais, nors, kiek aiškinausi, teisinė bazė darbuotojui to reikalauti leidžia. O jei sugalvočiau visą mėnesį pragyventi su grynais, tai dar turėčiau bankui susimokėti už pinigų išgryninimą, nepamirštant to, kad kas mėnesį dar moku mokėjimo kortelės mokestį.

Kaskart su nerimu tikrinu elektroninę bankininkystę. Neduok Dieve, kažkas iš kito banko sugalvojo man pervesti pinigų – gi, bankas, manęs neatsiklausęs, paims ir nuskaičiuos iš manęs pinigų už pervedimą. Kaip klientė jaučiuosi nesaugiai, kai be mano atsiklausimo gali būti nuskaičiuojami pinigai. Manau, tokiu atveju turėtų būti kliento atsiklausta, ar aš sutinku, kad įskaitant pinigus būtų nuskaičiuota suma iš mano sąskaitos. Juk pervedimą darau ne aš.

Kitas nusivylimą mano pasirinktu banku keliantis aspektas – Įmokų ir mokesčių krepšelis. Tikrai reikėjo laiko, kol pradėjau juo naudotis mokėdama už komunalines paslaugas. Galbūt esu konservatyvi, bet man visai patogu buvo pildyti popierinę knygelę ir nejaučiau jokių bėdų susimokėti fiziškai už paslaugas.

Vis dėlto bankų nuolat raginama, kad reikia keltis į elektroninę erdvę pasiryžau – naudosiuosi tik įmokų ir mokesčių krepšeliu. Prisiklausiusi reklamos, kad per ją už mokesčių susimokėjimas kainuos mažiau, susipildžiau visas sąskaitas ir formavau naują savo įprotį.

Žinoma, jau iškart teko nusivilti – pasirodo yra „komunaliniai“, „nekomunaliai“ ir „vietiniai“ pervedimai, kurie mokesčių krepšelį suskaldo į tris skirtingas sritis ir vėl čia tenka mokėti ne kaip už vieną pervedimą, o bent tris.

Dar daugiau deguto bankas įsimaišė į savo statinę atskirdamas „Vilniaus energijos“ sąskaitą. Dabar „mokesčių knygelėje“ susimoku tik už elektrą. Tai kam tada ji išvis reikalinga?

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduriu naudodamasi elektronine bankininkyste, – naktiniai pervedimai. Turiu kelias sąskaitas, kuriuose valdau savo finansinius srautus. Kadangi intensyviai dirbu, dažnai tam tikrus mokėjimus ar pervedimus tarp savo sąskaitų darau vėlai vakare. Neretai, po 12 val. man, kaip klientei, saugumo ir pasitikėjimo nesuteikia tai, kai padariusi pervedimą naktį pamatau iš vienos sąskaitos dingstančius pinigus, tačiau iškart neatsirandančius kitoje. Suprantu, kad „clearing'o“ dalykai yra atskiras reikalas, bet aš kaip klientė norėčiau matyti savo pinigus visada kompiuterio ekrane, o ne eiti miegoti, žinant, kad jie kažkur „pakibę“.

Bet čia tik detalės iš nuotrupų, kurios sukrito į galvą po paskutinio įvykio banke. Beje, jis nei kiek nesusijęs su elektronine bankininkyste. Na, gal iš dalies.

Finansiškai gyvenu atsakingai – niekada nesiskolinu, stengiuosi taupyti ir gyvenu pagal išgales. Tiesa, nutiko tokia situacija, kad dėl rezervacinių sistemų, norėdama užsitikrinti, kad nekils problemų, nusprendžiau pasididinti kreditinės kortelės kredito limitą.

Kreditinę kortelę stengiuosi naudotis minimaliai, o į kreditą niekada nelendu. Jei taip jau nutinka, stengiuosi iš karto jį padengti. Išvis seniai svarstau kreditinės kortelės atsisakyti – kelionių draudimą vis tiek darausi atskirai, o kreditinės kortelės mokestis man tikrai neatsiperka.

Na, bet taip jau nutiko, kad šiuo metu man jos reikia, bet ne leisti pinigus į kreditą...

Paskambinau „Swedbank“ konsultantui, kuris, pažiūrėjęs sistemoje, man pranešė, kad be jokių prašymų man bankas gali padidinti kreditą daugiau nei tris kartus. Ačiū, bet tokios pagundos man tikrai nereikia. Paklausiau, ar galiu mažiau pasididinti. Sulaukiau atsakymo, kad taip, tereikia nueiti į banko skyrių ir pasirašyti sutartį.

Užsukusi į banką (Gedimino pr., Vilnius) prisėdau prie konsultantės. Mergina taip pat paminėjo tą pačią sumą, kurią nurodė konsultantas telefonu. Patvirtinau, kad noriu daug mažiau pasididinti kreditą nei siūlo bankas. Dar bandė įkalbinėti, kad gal ateityje prireiks.

Tačiau didžiausia diskusija užvirė, kai buvau informuota, kad už kredito padidinimą turėsiu sumokėti 30 Lt. Visų pirma, suma nėra adekvati paslaugai – sutarties sąlygų keitimas, visų antra – tai nenormalaus dydžio mokestis už paslaugą, kuria aš galbūt net nepasinaudosiu.

Primenu, bankas uždirbti turi už palūkanų, kurias aš sumokėsiu, jei pasinaudosiu suteiktu kreditu, o ne už tai, kad suteikia man galimybę pasinaudoti tuo, ką, beje, patys siūlo.

Paburbėjau konsultantei, kad nesuprantu to mokesčio ir laukiu. Konsultantė informuoja, kad pinigus (30 Lt) nuskaitys iš mano kitos – einamosios – sąskaitos ir atspausdina pasirašytą sutartį su naujomis sąlygomis.

Permetu akimis ją ir niekur nematau įrašytos 30 Lt sumos. Paprašau pateikti man kokį nors dokumentą, konsultantė sutrinka. Sako, kad neturi tokios galimybės. Tačiau kaip galima nuskaityti pinigus iš mano sąskaitos ir nepateikti man jokio įrodymo, kad aš susimokėjau?

Konsultantė skambina kitam konsultantui, šis peradresuoja dar kitam konsultantui. Galutinis rezultatas – įrodymo, kad aš sumokėjau už paslaugą fiziškai negausiu.

O iš kur man žinoti, kiek ir iš kur iš tiesų man nuskaitė? Sužinosiu tik pasitikrinusi elektroninę bankininkystę, vėliau. Be to, darbuotoja prideda, kad bankas niekada taip nedaro kaip nesako. Gerai, patikėjau. Tačiau vėl, kaip klientė, nesijaučiu saugi, kai darbuotoja nusukusi kompiuterį atlieka veiksmus su mano sąskaita, tačiau jokio įrodymo nepateikia.

Bet čia jau filosofiniai mąstymai apie gyventojų sąžiningumą ir panašiai, vis dėlto labiausiai nuskriausta jaučiuosi dėl, mano nuomone, neadekvataus dydžio už kredito limito padidinimą, kurį man bankas jau ir taip buvo suformavęs. Primenu, prašymo suteikti didesnį kredito limitą man net nereikėjo pildyti.

Paklausiau, o jei norėsiu greitu metu vėl susimažinti kredito limitą, kad netyčia nesusigundyčiau neuždirbtais pinigais? Mokėsite vėl 30 Lt – atsakė konsultantė.

Taigi, priėjau prie išvados – apsileidau ir pakankamai dėmesio neskyriau apsižvalgymui, ką siūlo konkurentai. Dabar tikrai paaukosiu vieną vakarą komercinių bankų įkainių palyginimui ir pasirinksiu banką pagal man gaunamą didžiausią naudą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite papasakoti savo istoriją? Kviečiame pasidalinti.

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (1)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.