Iš anksto noriu pabrėžti, kad apibendrinu kalbėdamas savo asmeninę patirtį ir asmeninius santykius. Tai nėra mokslinis tyrimas, tai – tik apibendrinimas savo patirčių, kadangi detalus vardų ir pavardžių įvardinimas būtų privatumo pažeidimas.
Gali būti paradoksalu, kad tai rašo asmuo, kuris pats save identifikuoja kaip homoseksualą. Kartais ir pats neatsistebiu, koks paradoksas esu. Būtent apie tai ir noriu išsikalbėti viešai, nors ir po tam tikra anonimiškumo kauke. Bet nenoriu to laikyti savyje ir tarp draugų.
Neseniai Gedimino prospektu ėjo Lietuvos LGBT bendruomenės organizacijos nariai ir kiti, susirūpinę šios žmonių grupės pažeidžiamomis teisėmis. Aš nusprendžiau kartu neiti. Tačiau ne dėl pačios idėjos. Manau, kad oficialaus partnerystės įteisinimo mūsų šalies (kalbu konkrečiai apie Lietuvą, o ne apie Latviją, Baltarusiją ar apskritai postsovietinę erdvę, todėl priekabių ieškotojams noriu apibrėžti geografines ribas) LGBT bendruomenė nusipelno. Ir visų pirma dėl vienos svarbios priežasties: kol nėra galimybės oficialiai įteisinti savo santykių, mes sunkiai galime juos apipavidalinti, todėl, būna, juos „laiko“ tik keli paviršutiniški dalykai. Vienas iš jų – geras seksas. Galite ginčytis su manimi, bet stebėdamas žmones supratau, kad bendravimas ir emocinis ryšys dažnai nutrūksta, nes nesame sėslūs dėl savo neapibrėžtų neįformintų santykių valstybės institucijose ir paprasčiausiai dėl testosterono (kalbu apie gėjus).
Tačiau sugrįšiu prie solidarumo stokos. Manau, reikia pripažinti, kad asmeninis saugumas, asmeninis santykis su bendruomene lemia individo santykį su ja. Būdamas apkūnus (sic) nesijaučiu solidariai. Kodėl? Galbūt nedaug trūksta, jog atlikčiau mokslinius tyrimus ir nubraižyčiau grafiką, bet pagal mano asmeninę patirtį maždaug 7 ar 8 iš 10 vaikinų mane yra atstūmę pačioje bendravimo pradžioje (arba pirmoje stadijoje) būtent dėl to, kad esu apkūnus. Daug kam gali kilti mintis, kad esu apsileidęs. Sporto klubą lankau. Bet jaučiu būsiąs jiems įdomus tik tuomet, kai sulieknėsiu. Tačiau šiuo metu man yra 25 metai. Šiam procesui, mano nuomone, gali prireikti 2 metų. Jaučiu, kad tuomet savo amžiaus kategorija nebebūsiu įdomus dėl vyraujančio jaunystės kulto.
Tuomet iškyla labai „egzistencinis“ klausimas: dėl ko stengtis? Kad įtikčiau kažkam? Be abejo, aš jaučiuosi geriau po kiekvienos treniruotės sporto klube, man lengviau kvėpuoti po greito bėgimo, nedūstu lipdamas į 5 arba 8 aukštą. Tačiau dėl ko dar sportuoti? Kad sulaukčiau dėmesio iš tų, kurie šiuo metu arogantiškai atsukę nugaras jas atsuks tik tada ir veidmainiškai atras geranoriškumo palaikyti pokalbį bendraudami, nes tikėsis būti vaikinu arba sekso? Iki šiol neatradau savo santykio su sportu ir santykio su gėjais vaikinais.
Dėl šių priežasčių pradeda atrodyti, kad kažkas su manimi negerai. Kadangi Lietuvoje nėra nuolatinio, kasdien veikiančio baro ar kokios kitos vietos, kur gėjai vaikinai galėtų gyvai susipažinti, lieka mobiliosios aplikacijos. Kartais paprasčiausiai norisi su kuo nors susipažinti ir plėsti žmonių, su kuriais sutaptų interesai ir pomėgiai, ratą. Ir kai jauti, kad tau neatrašo dėl tavo išvaizdos (arba neatrašo, pamatę nuotrauką), pasijunti, kad tu gimei lyg su yda. Atsiranda jausmas, kad tu esi klaida, kad tavyje yra kažkas, dėl ko tu atstumi kitus. Lyg esi paženklintas būti kitokiu, būti atstumtu. Lyg tavo veide yra tas „kažkas“, dėl ko tu niekada nerasi draugų, bendraminčių, antrosios pusės. Tačiau kas tai? Esu klausęs ir ne vieno vaikino, kodėl jis mane atstūmė ir jam pasirodžiau neįdomus. Dažniausiai atsakymas būdavo: „Tiesiog esi ne mano skonio“. Paprašius detalizuoti, vienas kitas dar tepasako, kad „Man labiau patinka kampuotu smakru“ ar „Kampuotais veido bruožais“. Vėlgi, genetika. Bet atsakymą norėtųsi sužinoti, kai pašnekovas teigia, kad ieško draugų.
Solidarumo jausmo taip pat nejaučiu ir dėl veidmainystės, kurią daug kartų esu patyręs. Vėlgi, kalbu apie savo asmeninius santykius, bet tai nėra tyrimas ar noras rasti bendrą visuotinai pripažįstamą tiesą. Tai veikiau lūkestis kažką keisti, keisti žmonių bendravimą ir nusistovėjusias normas. Nedažnai tekdavo susidurti su vaikinais, kurie apsimeta turintys antrąją pusę, tačiau suka kairėn. Neretai tekdavo susidurti su tais, kurie po pirmo pasimatymo (ar kaip mėgstama sakyti – susitikimo, nes pirmajam kažkodėl suteikiama romantinė prasmė) prasmenga, išnyksta, dingsta – neatrašo, nebebendrauja. Ir tai sunku, siekiant asmeninio tobulėjimo, siekiant suprasti, kas mano bendravimo kultūroje yra ne taip ir ką konkrečiai galėčiau šlifuoti. Yra įprasta nepaaiškinti – „kas tu man toks, kad aš tau turėčiau aiškintis?“. Žmogus gyvena tarp žmonių. Tai lemia, kad jis turi atsižvelgti į aplinką ir elgtis racionaliai.
Kartais, nesuprasdamas, kas su manimi blogai, gailiuosi, kad esu homoseksualus. Tai lemia mano sumažėjusią savivertę, baimę pradėti naujas pažintis (nes vėl atstums). Homofobiški žmonės taip manęs negąsdina, kaip nepakeliama nežinomybė, kas su manimi yra blogai. Galbūt tai, kad nuolat keliu klausimus ir stengiuosi į viską žiūrėti kritiškai? Manau, būtų blogiau, jei eičiau su banda, neklausdamas bandos avių, kur ir kodėl jos eina. Manau, būtų blogiau, jei nesuteikčiau paprastiems dalykams prasmės. Todėl apmaudu susidurti su kai kurių vaikinų įsitikinimu, kad jie yra originalūs, kai pastarųjų įsivaizduojamas idealaus vaikino paveikslas dažnai nesiskiria nuo kitų.
Na, o dabar belieka laukti komentarų, teigiančių, kad ši nuomonė yra silpnumo pavyzdys, kad tik aš pats kaltas dėl tokio bendravimo ir jo pasekmių...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.