Atviras laiškas LNK: šventinis koncertas – pasityčiojimas iš žiūrovų

 (993)
Vasario 16-oji – Lietuvos Respublikos gimtadienis. Nuo ryto minėjimai, renginiai, koncertai. Gražu, širdis džiaugiasi. Ypač gražu didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kuriuose vyko šventiniai renginiai ir koncertai. Tačiau ne visi juk gyvename Lietuvos didžiuosiuose miestuose.
© DELFI / Domantas Pipas

Daug žmonių juk gyvena mažesniuose miesteliuose, bažnytkaimiuose ir kaimeliuose. Tačiau irgi švenčiame, irgi norime dalyvauti nors mintimis, nors širdimi šventėje. Nors per televizorių pamatyti ir išgirsti kuo gyvena švenčianti Lietuva ir taip pajusti tą vienybę, tą dvasinį ir patriotinį bendrumo su Tauta jausmą.

Tam puikiai galėjo pasitarnauti koncertas, tradiciškai transliuotas iš Lietuvos širdies, Vilniaus Arkikatedros aikštės. Vos jam prasidėjus kilo džiugi mintis: tiek žmonių, tiek Lietuvos vėliavų, fantastika. Pirmoji daina buvo bent jau man iš vis nauja. Nudžiugau ir pagalvojau: bus puikus vakaras, puiki šventinės dienos kulminacija, vainikuosianti šią mūsų Valstybės šventę.

Tačiau likau nusivylęs. Ne, ne koncertu ir ne dainininkais. Buvo džiugu išgirsti naujai suskambėjusias mylimas dainas, atliekamas naujų veidų, kuriems pritarė gražus choras.

Tačiau nuvylė LNK televizija. Nežinau, kas yra atsakingas už reklamos ir anonsų transliavimą, tačiau patikėkite, tam, kas sėdėjo prie pulto ir taip tyčiojasi iš žiūrovų, gero tikrai nelinkėjau. Nes tokio pasityčiojimo iš televizijos žiūrovų nemačiau seniai.

Padainavus dvi dainas, po jų sekė gal 5 minutės reklamos ir dukart tiek anonsų. Po to šlamšto (keliolika kartų per dieną transliuojamų tų anonsų kitaip, nei laiko, nervų ir sveikatos gadinimu ir šlamštu nevadinčiau) sekė dvi puikios dainos, kurios gausybės žmonių apsuptyje skambėjo nuostabiai ir jaudinančiai. O po jų ir vėl... reklama ir tie patys, net nesukeisti vietomis, anonsai. Po jų televizija pasiaukojo ir net 6 dainas leido paklausyt nepertrauktas. Tačiau į koncerto pabaigą ir vėl - reklama ir anonsai. Po jų, kaip ir spėjau, nuskambėjo padėkos žodis susirinkusiems, muzikantams ir rėmėjams bei paskutinė koncerto daina.

Viskas, tiesioginė transliacija pasibaigė. Kam iš viso reikėjo rodyt šį koncertą, jei negalima buvo jo parodyt pilno? Ar bent jau be anonsų. Jei reklamą aš dar galiu suprasti iš komercinės pusės, tai anonsų kitaip, kaip žiūrovų laiko gaišinimo ir nervų gadinimo priemone, nepavadinčiau.

Patikėkit, negerbiamieji transliuotojai, po šito koncerto, kurio jūs neleidote pažiūrėti pilnai, aš tikrai nežiūrėsiu nei vienos tuose anonsuose bruktos laidos. Suprantate, aš turiu savigarbos ir principus, kurių jūs gal net nesuprasite. Nes jūs (LNK) transliuotojai, matyt neturite kuo suvokti paprasto dalyko - jei žmogus nori, jis gali pasiimti laikraštį, gali pasiimti žurnalą ar prisijungti prie interneto ir ten susirasti jį dominančios laidos laiką ir jam nebūtina per vieną koncertą tris kartus kažkokios laidos laiko priminti. Ypač tų laidų, kurias jūs rodote nuolat. O dabar žiūrovas buvo priverstas žiūrėti tuos pačius anonsus ir galvoti - ar televizijos darbuotojai serga Alzheimeriu, kad per vieną koncertą, paklausius dvi dainas, vis rodo ir rodo tuos pačius anonsus, ar tie darbuotojai galvoja, kad šventinį koncertą žiūri vien Alzheimeriu sergantys žiūrovai ir jei jiems neįkalt į galvas, tai jie būtinai pamirš vienos ar kitos nuostabios laidos laiką.

Bet jei jau jūs tokios prastos nuomonės apie žiūrovus, tai gal iš vis nereikėjo to koncerto ir rodyt? Gal reikėjo parašyt paprastai - negerbiami LNK žiūrovai (jei jūs gerbtumėt žiūrovus, nerodytumėt kas dešimt minučių tų anonsų), šiuo metu Vilniuje vyksta šventinis koncertas, kurį į studiją transliuos mūsų filmavimo kameros, bet jūs jo nematysite, nes mes jums rodysime anonsus ir Kirkorovo (kaip patriotiška, ar ne?) reklamą.

Kadangi savo anonsais sugebėjote sugadinti šventinį vakarą, tai pažadu - ateityje jokios LNK laidos nebežiūrėt bent jau iki to laiko, kol iš pensininkų (tik jie turi tiek laiko ir nervų, kad žiūrėtų anonsus) giminaičių išgirsiu, kad LNK nustojo rodyti anonsus, pertraukiamus filmų ir dainų, o pradėjo rodyti koncertus, ypač tiesiogiai transliuojamus, be nuolatinio anonsavimo. Nes aš savo nealzheimerinėmis smegenimis nesuprantu, koks televizijai pelnas pertraukti tiesioginę transliaciją šituo šlamštu, vadinamu anonsais. O žiūrovus juk tie anonsai piktina ir piktina labai.

Negerbiama LNK, jei jums nors šiek tiek rūpi žiūrovas, pamėginkite nors iki Kovo 11, jei ketinate transliuoti kažkokią šventinę tiesioginę transliaciją, padaryti išvadas iš šio nešventiško laiško jums.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (74)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.