Manęs paklausė: „ Ar giedosi šiandien Tautinę giesmę?“, atsakiau: „Be abejo...“. Taip pat paklausė, ar dėsiu ranką prie širdies, į ką irgi atsakiau teigiamai.
Taip, tas paprastas klausimas išsirituliojo į platesnę diskusiją. Pasipylė kaltinimai, kad išvykau, kad gera giedoti himnus, kai uždirbi ne 300 eurų ir kodėl nelikau ir nemylėjau Lietuvos gyvendama čia. Teko išklausyti, kokia bloga valdžia, kaip visi bėga, kokia betvarkė, kodėl ir kokias pasakas galiu aš sekti kolegom apie Lietuvą, jei pati ją išdaviau. Kad aš meluoju sakydama, kokia ji man svarbi, nes tik tie, kas joje gyvena, supranta tą tikrają padėtį ir tarsi tik jie gali nuspręsti, kiek brangi yra man Lietuva...
Atremti tokius kaltinimus sudėtinga, juk sunku įrodyti žmogui, kad liepos 6 - oji tai ne kažkieno įrodynėjimas meilės savo kraštui – tai mūsų istorija. Ir kad ne tik šią dieną suvirpa širdis pamačius mūsų trispalvę. Kaip paaiškinti, jog esant svetur gera susirinkti būriui žmonių, laikyti rankose trispalvę ir giedoti giesmę, kuri sujungs mus esančius įvairiuose pasaulio kampeliuose.
Mano nuomone, į šiuos susibūrimus tikrai neis tie, kurie gyvena svečioje šalyje galbūt trejus metus ir bando pamiršti, kur gimė, į juos neis tie, kurie dergia mūsų šalį, kurie pamiršta lietuvių kalbą. Neis tie, kurių vaikai gimė ne Lietuvoje, gyvena lietuviškoje aplinkoje, bet jau nekalba lietuviškai. Žodžiu, neis tie, kuriems Lietuva nebuvo brangi, kai ten gyveno ir dabar jiems ji juolabiau neberūpi.
Dabar, kai dar neperskaitėte visko iki galo, pasipils neigiami komentarai, kodėl aš ne Lietuvoje ir jei pasakysiu, kad mano laikas svetur jau eina į pabaigą – niekas nepatikės.
Ar reikia įrodinėti, kad norint kažką turėti, reikia bent kažkaip judėti to tavo siekiamo gerbuvio link. Kiekvienas iš mūsų yra laisvas pasirinkti, kiekvienas savo tikslų siekiame skirtingai – vieni keikia valdžią ir aplinką, tačiau nei piršto nepajudina norėdami pasiekti tikslą.
Jums atrodo, kad aš pasirinkau lengvesnį kelią? Gal norite pabandyti? Bandykite! Kai pabandysite, tada būsite arba toje pusėje, kuriai nusispjaut į savo šaknis, arba toje, kuriai giedant tautišką giesmę akyse pasirodo ašaros.
Nesiruošiu niekam nieko įrodinėti dėl to, kad nesugebėjau eiti teisinga linkme Tėvynėje. Todėl turėdama iliuziją išbandžiau save, gavau gerą gyvenimo pamoką, pasikeitė mano vertybės ir sustiprėjo meilė savo kraštui. Deja, esu kalta tik prieš Tėtį, kuris numirė man būnant emigracijoje. Kalta tik dėl to, kad negalėjau skirti jam tiek laiko, kiek jis man skyrė, kai buvau jo mažoji princesė... Kalta galiu jaustis tik prieš artimus žmones, prieš tuos, kurie palaiko ir supranta kiekvieną mano ašarą ir žino, kad pinigai ant medžių neauga.
Taip, ne visiems žmonėms sekasi ir tas begalinis skurdas bei prasta valdžia – šie dalykai sunkiai gerėja Lietuvoje. Aš nesu akla ar kurčia.. Kita vertus, puoselėju iliuziją, kad viskas kažkada susitvarkys. Tik galbūt turės pasikeisti kartos, kol viskas stos į vėžias. Netgi, jei taip ir atsitiktų, žmonės vis tiek rastų dėl ko burbėti. Valdžia – juk patys ją renkam! Paklausiu, ar bent jau einate ją rinkti? Ar tik niurzgat, kad nėra ką rinkti?
Viską reikia pradėti nuo savęs, pamiršti pyktį ir judėti svajonių link – nors vėžlio žingsniu, bet judėti ir tikėtis geriausio. Jokie karbauskiai ar skverneliai nesukurs jums gyvenimo – gyvenimą kuriame patys!
Tik susitelkusi tauta yra laiminga tauta ir nesvarbu, kokiame kampelyje mes gyvename, neverta akcentuoti, kad mus skiria tūkstančiai kilometrų. Tėvynę turime tą pačią ir jeigu tik ją dergsite, Jūsų gyvenimas nuo to tikrai nepagerės.
Gerbkime vieni kitų gyvenimus ir nesimatuokime svetimų batų, nelįskime į vienas kito piniginę ir nelaikykite mūsų, emigravusiųjų, išdavikais. Nors ir sugrįžus vėl teks nusivilti, kad dar kartą teks emigruoti, vis tiek meilė Lietuvai nedings ir kaip Marijonas Mikutavičius dainuoja: „Aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs?!
P.S. Komentarų nenorėčiau skaityt, kadangi, manau, jog lietuviškai pikti komentarai nugalės, bet aš vis tiek myliu Lietuvą ir mylėkit ją ir jūs. Gal tada kas ir pasikeis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Susidūrėte su problema, užfiksavote įvykį ar norite pasidalinti įdomiomis istorijomis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.
