Atvirai: dėkoju Lietuvai, kad niekad nemokėjo man pašalpų

 (66)
Rašau be ironijos. Esu dėkingas Lietuvos valstybei, kad ji niekada man neskyrė jokių pašalpų - nei bedarbio, nei kitokių. Nors vienu metu buvo noras gauti.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Bet nuo pat 1992 metų, kai pirmąsyk užsiregistravau Darbo biržoje, niekada jų negavau - ir dabar džiaugiuosi, kad negaudavau, nes tai papildomai paskatino mane veikti, imtis iniciatyvos savo gyvenime.

Tik vienu metu, kai studijavau, prašiau socialinės stipendijos ir kurį laiką gaudavau ją - kadangi kalbam apie socialinius reikalus (kitais atvejais gaudavau paprastą stipendiją ir už pažangumą, už ją taip pat dėkingas).

Esu dėkingas valstybei, kad jos dėka, žmonių, mokesčių mokėtojų dėka įgijau ne vieną išsilavinimą valstybės lėšomis. Taip pat, žinoma, esu dėkingas tėvams ir kitiems pagalbininkams. Dabar pats tapau mokesčių mokėtoju ir pagaliau stengiuosi grąžint skolą valstybei, žmonėms. Pasauliui, galų gale.

Nenoriu tapti „darbo migrantu“. Atsikandau „gastarbaiterio“ (darbuotojo - emigranto) duonos dar 1994 metais Vokietijoje, kai dar ir nesvajojom apie narystę Europos Sąjungoje. Noriu duoti kažką Lietuvai, nes ji man davė labai daug... Negaliu dar pasigirti dideliais pasiekimais, bet mano tikslas ir nėra girtis. Manau, nebus pretenzinga išsikelti sau tikslą daryti, veikti kažką kasdien bendram labui. Nenoriu būti išlaikytinis - nei pavienių žmonių, nei valstybės. Tokia štai mano trumputė deklaracija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (74)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.