Atvirai: dėkoju Lietuvai, kad niekad nemokėjo man pašalpų

 (66)
Rašau be ironijos. Esu dėkingas Lietuvos valstybei, kad ji niekada man neskyrė jokių pašalpų - nei bedarbio, nei kitokių. Nors vienu metu buvo noras gauti.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Bet nuo pat 1992 metų, kai pirmąsyk užsiregistravau Darbo biržoje, niekada jų negavau - ir dabar džiaugiuosi, kad negaudavau, nes tai papildomai paskatino mane veikti, imtis iniciatyvos savo gyvenime.

Tik vienu metu, kai studijavau, prašiau socialinės stipendijos ir kurį laiką gaudavau ją - kadangi kalbam apie socialinius reikalus (kitais atvejais gaudavau paprastą stipendiją ir už pažangumą, už ją taip pat dėkingas).

Esu dėkingas valstybei, kad jos dėka, žmonių, mokesčių mokėtojų dėka įgijau ne vieną išsilavinimą valstybės lėšomis. Taip pat, žinoma, esu dėkingas tėvams ir kitiems pagalbininkams. Dabar pats tapau mokesčių mokėtoju ir pagaliau stengiuosi grąžint skolą valstybei, žmonėms. Pasauliui, galų gale.

Nenoriu tapti „darbo migrantu“. Atsikandau „gastarbaiterio“ (darbuotojo - emigranto) duonos dar 1994 metais Vokietijoje, kai dar ir nesvajojom apie narystę Europos Sąjungoje. Noriu duoti kažką Lietuvai, nes ji man davė labai daug... Negaliu dar pasigirti dideliais pasiekimais, bet mano tikslas ir nėra girtis. Manau, nebus pretenzinga išsikelti sau tikslą daryti, veikti kažką kasdien bendram labui. Nenoriu būti išlaikytinis - nei pavienių žmonių, nei valstybės. Tokia štai mano trumputė deklaracija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (410)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...