Kol vaikelis dar nebuvo gimęs, sudarėme didžiulį sąrašą, kaip auginsime vaiką: gimdymo metu nenaudosiu jokių nuskausminamųjų, maitinsiu tik savo pienu, auginsiu, kiek pavyks, tik namuose, jokių saldumynų, jokių pieno produktų, viskas, kas sveikiausia ir taip toliau.
Deja, viskas apsivertė aukštyn kojom. Gimdymo metu man darė epidūrinį nuskausminimą, nes sąrėmiai tęsėsi tris paras ir jau buvau be galo išsekusi, pieno vaikas pats imti nenorėjo, todėl teko nutraukinėti pieną 14 mėnesių. Į darželį keliauja, valgo saldumynus ir vartojame pieno produktus.
Turiu pripažinti, kad vaiko auginimas man nėra lengva našta ir pasitaiko dienų, kai pagalvoju, kad geriau net nebūčiau pastojusi, nes bandymai tai padaryti vyko apie dvejus metus. Būna momentų, kai galvoju, kad šis vaikelis nusipelnė geresnės mamos.
Būnant vieniša mama ir gyvenant svetur tikrai nėra lengva, kada visos močiutės ir seneliai, dėdės ir tetos – ne šalia. Vaikas su tavimi - 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Ir dar darbo metu, nes dirbu tame pačiame darželyje, kur ir jis.
Būčiau labai norėjusi, kad vyriškis, aprašytas straipsnyje apie puikų tėtį, būtų buvęs nors ors kiek panašus į mano buvusį vyrą. Sirgau pogimdyvine depresija ir palaikymo tikrai trūko. Tų paprastų apkabinimų ir pasakymo, kad viskas bus gerai, kad esu šauni mama. Gal tuomet blogų minčių apie tai, kad man geriau nebūtų gimęs vaikelis, nebūtų ir kilę.
Dabar, žinoma, manau kitaip, jis yra mano šeima. Nors ir neturiu to laiko sau, negaliu sau leisti ramiai išeiti pasivaikščioti ir pabūti su savo mintimis ar ilgiau pamiegoti, tiesiog daryt tai, kas man šauna į galvą bet kada ir bet kiek, nueiti į kavinę ramiai pavartyti žurnalų.
Tas laikas ateis, anksčiau ar vėliau, man gera, kai vaikas ateina ir sako – „Mama, aš tave noriu apkabinti, aš, žinok, tave labai myliu.“ Manau, žmogui labai svarbu yra būti mylimam, mylėti pačiam ir būti reikalingam. Man motinystė yra kasdienis prakaitu perpildytas darbas, kurio rezultatus matai tu pats.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: