Atsisakius dalyvauti prabangiose išleistuvėse – bendraamžių tėvų spaudimas

 (196)
„Ta 300 Lt suma, kurią rinko bendraamžiai, man buvo tiesiog neįkandama. Juk aš negalėjau tėvų šokdinti ir prašyti tokių pinigų“, - nemaloniu prisiminimu apie tai, kaip dėl finansinių bėdų teko praleisti mokyklos išleistuves, dalijasi slapyvardžiu prisidengęs DELFI skaitytojas. Vaikinas pasakoja, kaip nemalonu, kai spaudimą dėl to, kad neturi pinigų dalyvauti šventėje, patiria ne tik iš bendraamžių, bet ir iš pasiturinčių jų tėvų.
© RIA/Scanpix

Gyvenime mes turime daugybę įvairių švenčių, kurias priimta atšvęsti griausmingai. Tai yra aštuonioliktas gimtadienis, mokyklos išleistuvės, vestuvės, pirmojo vaiko gimimas ir t.t. Na, o šį kartą norėtųsi pakalbėti apie vieną iš tų švenčių - mokyklos išleistuves. Asmeniškai man tai yra gana keista šventė. Ir pasakysiu, kodėl. Tai - pakankamai didelė „tuštybių mugė“.

Prieš šešerius metus man irgi teko „malonumas“ galvoti apie šią šventę. Bet aš toje „šventėjė“ nedalyvavau. Ir tam buvo ne viena priežastis. Pirmiausia - finansinė padėtis. Juk, manau, kiekvienas suprantame, kad šalia turtingų tėvų vaikelių yra ir tokių, kurių šeimose pinigai yra deficitas. Kiekviena diena tokioms šeimoms yra kova už būvį. Gerai, jei šeimose yra vienas vaikas, o jei keli - tai jau sunkumai.

Sunkumai todėl, kad viskas atsiremia į finansus. Tokia padėtis buvo ir mano šeimoje. Asmeniškai nieko netrūko, mes su amžinatilsį broliu buvom aprengti, stogas virš galvos buvo, pavalgydinti, bet pinigai upeliais nesiliejo. Ir ta 300 Lt suma, kurią rinko bendraamžiai, man buvo tiesiog neįkandama. Juk aš negalėjau tėvų šokdinti ir prašyti tokių pinigų. Juk tada buvo ir toks metas, kada aš važinėjau į kitą miestą. Visi rūbai, avalynė ir kiti dalykai buvo perkami ne vieneriems metams.

Vienas šeimos narys išlaikė visą šeimą, paskui pradėjo dirbti a.a. brolis, bet visi pinigai jau buvo jo. Žinoma, dėl tokio savo poelgio (nedalyvavimo išleistuvėse - DELFI) aš sulaukiau nemažai klasiokų komentarų ir pašaipų. Iš vieno klasioko mamos per bendrą susirinkimą atskriejo komentaras, kad kažkokiam „bomžui“ neleis sugadinti jos sūnaus mokyklos išleistuvių šventės, lyg tai būtų asmeninė jo šventė ar balius. Tai nėra labai malonus potyris, ypač, kai tave prieš visą klasę ir tėvus parodo kaip kažkokį parazitą ar raupsuotąjį. O ir apsiginti tu nelabai gali, nes tavo nuomonė turi atlaikyti labai didelį spaudimą.

Po vienu iš straipsnių šia tema esančiuose komentaruose teko perskaityti nuomonę, kad reikia tartis su klasiokais ir klasės auklėtoja. Na, iš vienos pusės tai gal ir naudingas dalykas, bet tik tokiu atveju, jei klasė yra vieninga ir sugeba išklausyti kitų nuomonę. Na, ir, žinoma, jei klasėje nėra labai turtingų tėvelių atžalų. Nes jau, kaip minėjau, būna tokių tėvelių, kurie tą šventę nori padaryti tarsi vien savo vaikų, asmeninę šeimos progą.

Šiai šventei galima rasti labai daug įvairių pigesnių ir naudingesnių šventimo būdų. Pirmiausia, labai keistai atrodo mokyklos išleistuvės, švenčiamos pirtyse ar baruose. Gerbiamieji, tai juk mokyklos išleistuvės, o ne pigus savaitgalinis balius. Visas tas cirkas vyksta kiekvieną savaitgalį iki apsivėmimo ar „komos“. Juk visa tai reikėtų švęsti mokykloje. Ir tam yra daugybė vietų, tokių, kaip valgykla, aktų salė, o kai kuriais atvejais - net sporto salė.

Dar viename komentare teko perskaityti, kad mokykla netinka dėl to, kad ten negalima vartoti alkoholio. Tai turbūt pasaulinio masto tragedija - nebus galima prisigerti. Ar tam dvylika metų lankai mokyklą, kaupi žinias, kad paskui galėtum prisigerti ir atsidurti reanimacijoje ar išsimiegoti ant suolelio? Visa tai turėtų būti normali šventė su savo klasės draugais, mokytojais, tėvais ir artimaisiais.

Ir štai, kada tu per klasės susirinkimą išsakai nuomonę, kad visą tą šventę padarykim mokykloje ir truputį kukliau, vėl pradeda skraidyti komentarai, jog tavo nesąmonės niekam neįdomios. Pradeda šaukti, kad tai vieną kartą gyvenime vykstantis dalykas ir jį reikia atšvęsti taip, kad prisimintume visą gyvenimą. Na, taip, daugelis jį prisimena. Vienos sūpuoja vaikus, kiti turi policijos įrašą apie apsilankymą blaivykloje ar nuostolių atlyginimo naštą.

Bet keisčiausia girdėti ne tavo klasiokų komentarus, kuriuos lemia jaunatviškas maksimalizmas, bet suaugusių žmonių žodžius, kurie, manau, jau gyvenime yra matę nemažai. Ir kada toks žmogus komentuoja, tikiesi, kad pasakys kažką naudingo ir protingo, bet, deja, taip būna labai retai. Kaip ne kartą minėjau ir dar kartą pasikartosiu, taip mėgsta pasireikšti turtingesni, neblogą išsilavinimą turintys tėvai. Vieno žmogaus nuomonė prieš visą klasę nieko nelemia.

Aš buvau vienas iš tų klasės žmonių, kurie mėgino paversti šventę į kažką normalaus. Ne paskutinėje vietoje yra tai, kokia tavo išvaizda šventėje. Kovojama dėl to, kaip tu atrodai, kokią suknelę ar kostiumą dėvi, koks tavo makiažas ir panašiai. Juk norima pasirodyti, kokia tavo padėtis ir kiek tavo tėveliai gali „sukišti“ į tave pinigų. Visos stengiasi pasisiūti kuo įspūdingesnes sukneles ar kostiumus, pasidaryti kuo fantastiškesnius makiažus.

O ką daryti tiems, kurie galbūt ir gali dalyvauti tokioje šventėje, bet neturi finansų visam tam karnavalui? Juk ne visi tėvai gali pirkti rūbus už 500-800 Lt, ar makiažui, pedikiūrui, manikiūrui ar kitam reikalui paaukoti 200-400 Lt. Visi supranta, kad norima atrodyti kaip princesėms ar karaliams, bet gyvenime ne visi norai pildosi. Ir mažiau pasipuošusiam žmogui atėjus į mokyklos išleistuves pasipila komentarai, užgauliojimai ir panašiai. Ir tokiu atveju pasinaudoja tie, kuriems tu kažkuo neįtinki. Bet juk galima ateiti tvarkingam ir apsirengusiam skoningai, nors ir pigiai...

Dar viename komentare skaitytojas išreiškė nuomonę, kad reikia bendrauti su klasės draugais ir nuo jų neatsiriboti. Sutinku, kad nereikia atsiriboti. Bet ką daryti, jei tu esi atribotas nuo klasės? Tai yra ir ne toks jau retas atvejis mokyklose. Teko su tuo susidurti ir gana skaudžiomis aplinkybėmis. Kai su tais pačiais žmonėmis praleidi daugiau nei pusę savo gyvenimo, tai tampa tarsi antra tavo šeima. Ir laikui bėgant apie juos sužinai praktiškai viską. Bet šalimais to pradeda sklisti legendos, mitai ar gandai.

Tai paliečia tuos žmonės, kurie galbūt yra kažkuo išskirtiniai arba nepasiduoda kitų įtakai. Atrodo, jei tu nedarai to, ką daro kiti, esi kažkoks ateivis. Pradeda apie tave skleisti įvairius gandus, šlykščius pramanytus dalykus, kurie pradeda nuo tavęs atstumti žmones. Nors ir tu mėgini juos kažkaip paneigti, faktas yra toks, kad lengviau apšmeižti, nei įrodyti, kad žmogus nekaltas.

Argi įmanoma sugyventi su žmonėmis, kurie tave laiko kažkuo neaiškiu? O ir į tas pačias išleistuves tavęs gali ir nepakviesti. Juk nekviestas neisi, o jei ir ateisi, gali sulaukti labai jau „linksmų“ žodelių. Ir ne tik jų. Pasitaiko ir fizinių išpuolių. Apskritai, santykiai su klasės draugais, jei juos galima taip pavadinti, lemia labai daug.

Jei klasės branduolys visus dvylika metų išlieka toks pats, klasėje susidaro tarsi atskiros grupės, kurios kovoja viena su kita. Pavyzdžiui, pas mus klasėje buvo trys grupės: vaikinai, merginos ir aš. Ir po dvylikos metų tokių santykių nėra malonu eiti į kažkokį klasiokų susibūrimą ir dar kartą matyti tuos pilnus pasišlykštėjimo tavimi veidus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite panašios patirties? Susidūrėte su patyčiomis mokykloje? O gal norite apginti švenčiančius prabangiai? Pasidalinkite savo istorija žemiau arba rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.